Paradoksalu, nes nepopuliarių ėjimų per pirmus vyriausybės metus buvo apstu. Nors išsamių tyrimų dar niekas nedarė, panašu, kad daugiau Lietuvos gyventojų užsienio politiką Kinijos atžvilgiu vertina neigiamai. Kai kurios COVID-19 pandemijos valdymo priemonės kurstė nepasitenkinimą ir protestus. Dalies valdančiųjų remti partnerystės ir narkotikų dekriminalizavimo projektai, nors ir nepraėjo Seimo pradinių stadijų, visgi, švelniai tariant, nebuvo populiarūs.
Klausimų kilo ne tik dėl visuomenės reakcijos, bet ir dėl informacijos ribojimo – per migrantų krizę iki lapkričio žurnalistai Lietuvoje negalėjo dirbti arčiau nei kilometrą nuo pasienio.
Negali sakyti, kad viskas Šimonytės vyriausybei buvo kaip vanduo nuo žąsies. Populiarumas pasmuko, įtampos visuomenėje ir viešoje erdvėje išliko. Atitinkamai ir sprendimai buvo koreguojami, derinami. Visgi visi ministrai laikėsi visus metus, atsistatydinimo prašymų nerašė. Iki trąšų skandalo.
Vyriausybės pamatus sudrebino klausimas, kurio atžvilgiu – jei niekas nebūtų keičiama ir trąšos važiuotų toliau – reikšminga dalis Lietuvos visuomenės, tikėtina, nebūtų kritiškai nusiteikusi.
Neturiu statistikos apie lietuvių požiūrį į trąšų tranzitą. Tačiau iš panašių duomenų spręsčiau, kad vienos nuomonės nėra. 2019 m. porinkiminėje apklausoje apie 42 proc. respondentų manė, kad sankcijos Rusijai turėtų būti švelninamos. Nesutiko apie 29 procentus. 2020 m. studijoje apie 37 proc. galvojo, kad elektrą iš Astravo (jei ji būtų pigesnė už alternatyvas) galėtume pirkti. Nesutiko apie 39 procentus.
Kodėl viešoji erdvė ir vyriausybė taip jautriai sureagavo? Gruodžio 8 diena, kai galutinai paaiškėjo, kad trąšos važiuoja toliau pagal iš Baltarusijos gautus avansus, sukėlė stiprų kognityvinį disonansą: neatitikimą tarp deklaruojamos vertybinės užsienio politikos Rytų atžvilgiu ir realybės. Kurioje yra skirtumai tarp pirminių ir antrinių sankcijų, JAV ir ES, geležinkelių ir terminalų interesai, nesusikoordinavimas vyriausybės viduje, komunikacijos problemos.
Ypač šis kognityvinis politinis disonansas pasijautė dešiniųjų rėmėjams ir pilietiškai angažuotai erdvei, kas Lietuvoje labai persidengia. Nors visuomenė Lietuvoje ir svyruoja, būtent šie rinkėjai labiau pasisako už griežtą politiką Rytų diktatūrų atžvilgiu. Ir valstybės saugumą dėl rytietiškų pinigų.
Praktikoje politinė dešinė labai griežtai, emocingai reaguoja į bet kokias kitų politikų nuolaidas Rytams. Galima prisiminti kad ir ką tik buvusią kritiką Gitanui Nausėdai dėl 180 laipsnių kampu pakeistos retorikos apie tai, ar galima kalbėtis su Aleksandru Lukašenka. Niekas apie pasikeitusią situaciją (Angelos Merkel iniciatyvą), politinę realybę nekalbėjo ir prezidentui atlaidūs nebuvo.
Manau, užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis puikiai suprato – jei būtų opozicijoje, pats reikalautų savo atsistatydinimo.
Klausimas, ką tas atsistatydinimas pakeis, jau kitas. Svarstymai apie reputacijos žalą tarptautinėje erdvėje, panašu, ir belieka tik svarstymais. Kaip pastebi kolega Laurynas Jonavičius, veikiau patys tą grėsmę reputacijai padarysime realia, jeigu toliau kartosime, kad tokia yra.
Techniškai žiūrint, niekas iš esmės nepasikeitė, išskyrus tai, kad išryškėjo – jei tikrai norime drąsios ir JAV palaikančios (o, panašu, norime) politikos Rytų atžvilgiu, tai reikės priimti atitinkamus įstatymus, kad galėtume tą politiką ir patys įgyvendinti (šiuo atveju trąšų tranzito nutraukimą).
Aptartą kognityvinį disonansą dešiniesiems reikia rimtai įvertinti. Pirma, kaip pastebėjo ne vienas kolega politologas, geriau susidėliojant strategiją, kuri numatytų, kaip pasiekti savo drąsius tikslus ir nubraižytų atitinkamus veiksmus. Analitika ir planavimas čia prašovė, o per krizes vyriausybės tokios prabangos negali leisti. Antra, priimant tai kaip pamoką sau patiems ir įsileidžiant į vertybines deklaracijas realpolitik – bent jau trumpajame laikotarpyje – galimybę.
Ir čia prieiname prie trečio aspekto. Audros trąšų stiklinėje tiek neįsisiūbuotų su efektyvia užsienio politikos koordinacija.
Anksčiau būta pasistumdymų, bet matėme ir tam tikrus modelius. Prie Valdo Adamkaus užsienio politiką vairuodavo užsienio reikalų ministerija, padedant prezidentui. Per Dalios Grybauskaitės periodą šį vairą perėmė prezidentė. Užsienio reikalų komitetas įprastai į kelią žiūrėdavo nuo galinės sėdynės.
O kaip yra dabar?
Visi centrai, galintys prisidėti prie užsienio politikos, naudojasi ta pačia autostrada – ji driekiasi viena kryptimi į Vakarus. Ir prezidentas, ir vyriausybė, ir Seimas sutaria, kad visi norime vakarietiškos, demokratiškos Lietuvos, laisvos nuo įtakų iš Rytų. Tačiau autostradoje vietoje tvarkingos kolonos dabar matome daug ambicingų vairuotojų. Vieniems atrodo, kad važiuojame per greitai. Kitiems – per lėtai. Dar kiti nori spausti „gazą“, bet pamato, kad užsipylė trąšų vietoje benzino. Dar kiti išsuka iš kelio per apylanką, vėliau sugrįžta. Ne visi vairuoti moka.
Tai pasireiškia įvairiai. Politika Kinijos atžvilgiu, kuri, atrodo, iki galo su prezidentu suderinta nebuvo. Prezidentūros (galimu) nesidalijimu informacija dėl Merkel skambučio. Užsienio reikalų komiteto pirmininko iniciatyva paklausimais „kviesti ant kilimėlio“ prezidento patarėją. Trąšų skandalu, kuriame dešinieji nori atsistatydinti, bet sektorinių sankcijų, panašu, nenorėjo prezidentūra.
Prezidento pozicija yra keistoka. Visgi tai dešiniesiems nekeičia aptarto kognityvinio disonanso problemos. Tiksliausias įvertinimas būtų toks: vyriausybė praignoravo sankcijų taikymo techniką, o prezidentūra šį klausimą iš viso bandė apeiti. Dabar aiškinimai, kas yra kaltesnis ar geresnis, atrodys ir nesolidžiai, ir šiek tiek hipokritiškai. Tiek dešiniesiems, tiek prezidentūrai.
Audros trąšų stiklinėje nesiliaus, kol neišmoksime koordinuotis. Ir bent jau užsienio politikoje, bent per krizes būti vieningais.
Ar tą pakeis atsistatydinimai? Vargu.
