Kodėl nutiko taip, kad jau kelinta kadencija iš eilės valstybė tarsi nesiiria į priekį, – sprendžiamos tik einamosios problemos, bet neoperuojami dešimtmečiais besikaupiantys pūliniai. Jie tik pabarstomi eurų pudra, kad gražiau atrodytų, ir pakvėpinami ES paramos aromatais, kad taip nedvoktų. Kalbu apie švietimo, sveikatos apsaugos, valstybės tarnybos reformas. Ne, čia ne tik šios valdžios bėda, nors jos girti nėra už ką. Jau ne vieni pozicijoje ir opozicijoje buvę politikai paklibino šias sritis, pridėjo papildomo užkrato į pūlinius – pusiaukelėje numestos reformos dažnai blogiau nei išvis nevykstančios – ir ramiai sėdi mokesčių mokėtojų išlaikomose kėdėse nesukdami galvos dėl savo pačių ateities.
Nukrypus šiek tiek į šalį, galiu prisiminti pokalbį su žmogumi, kuris gyvena įgyvendindamas projektus.
– Kaip sekasi įgyvendinti projektą? Finansavimą gavote, darbus atlikote?
– Viskas puiku, projektą parašėme, konkursą laimėjome, ataskaitą parašėme, pinigus gavome.
– Tai suprantu, kad ir projektą parašėte, ir ataskaitą, o darbai atlikti, idėjos įgyvendintos?
– Tai ir sakau, kad ataskaitą priėmė, vadinasi, projektą įgyvendinome.
– O kokius darbus padarėte?
– Aš tau ir aiškinu, kad visus darbus padarėme, – ataskaita ir projektas juk parašyti.
Išvertus į žmonių kalbą, visi darbai, už kuriuos sumokami didžiuliai pinigai, – tai projektas su kosminėmis vizijomis ir ataskaita, kad vizijos įgyvendintos.
Kiek šaržuoju, ne visi tokie projektai, tačiau lenkiu link ko kito – į valdžią atėjo projektinė karta, kuriai svarbiausia – vizijos ir misijos. Kaip tai patenka į realų gyvenimą ir ar išvis ką nors turi bendra su realiu gyvenimu, jie nežino, nejaučia ir net nesiruošia domėtis. Jie tiesiog kuria projektus, kurių esmė – daug skambių frazių, be to, kad atitiktų tuo metu galiojančią politinę liniją, ir už kuriuos galima gauti eurų. Toks darbas. Tiesiog įgyvendinti, bet ne kurti ir suteikti, kaip madingai kalbama, pridėtinę vertę.
Šios kartos neapibūdinsi ir neišskirsi pagal darbo pobūdį, išsilavinimą, kilmės vietą (pavyzdžiui, vilniečiai ar kaimo vietovių gyventojai). Tiesiog tai žmonės, kurie daug metų dirba viešajame ar valstybiniame sektoriuje ir renkasi sritis, kuriose graži ataskaita svarbiau nei realūs pasiekimai ar pokyčiai.
Dabar ši karta plūstelėjo į valdžią. Jei pastebėjote, vis daugiau gražių žodžių, lozungų, šūkių, tačiau nieko nedomina rezultatas. O jei rezultatas netyčia nutinka, visiškai nejaudina, kokios tų atmestinai paruoštų projektų realios pasekmės.
Geriausiu atveju svarbus asmeninis rezultatas – pavyzdžiui, daugybė paminėjimų žiniasklaidoje ir laukiamos premijos už sunkų darbų. Visai nesvarbu, jei ši veikla atnešė tik nuostolių, – sulaužyti žmonių likimai, žlungančios įmonės, nuostoliai valstybei. Asmeninė kišenė dėl to nenukenčia.
Kita šios projektinės kartos bėda – nėra jokios vadinamosios institucinės atminties, kai tęsiami jau seniai pradėti darbai. Jei į aukštą kėdę sėdusio žmogaus perspektyvoje – jo paties kadencija, tą jau galima laikyti sėkme. Nes kas buvo prieš jį ir kas bus po jo, visiškai neįdomu.
Reikia pavyzdžių? Prašau.
Švietimo ministrė Jurgita Šiugždinienė sako liberalizuojanti galimybes tapti mokytojais dėl augančios rizikos, kad pedagogų šalyje gali pritrūkti.
Taip ji komentavo plečiamas galimybes tapti mokytojais be pedagoginio išsilavinimo.
„Man atrodo, mes turime veikti, o ne guostis, kad yra bloga situacija visomis kryptimis. Jau privalėjome imtis veiksmų, bet veiksmų nebuvo. Taigi mes imamės šitų veiksmų dabar, tikrai negalime laukti“, – radijui sakė švietimo, mokslo ir sporto ministrė.
„Dabar bėdojame, kad trūksta mokytojų, bet jeigu dar bėdosime ilgiau, tai liksime tokioje situacijoje, kai nebus kam mokyti mūsų vaikų, ypač kaimuose ir rajonuose“, – pridūrė ji.
Naująja tvarka bus plečiamos galimybės ateiti mokytojauti profesionalams iš kitų sričių, jie pedagogo kvalifikaciją galės įgyti jau dirbdami mokykloje per dvejus metus nuo darbo pradžios.
Žavu ir saldu. Čia viskas viename. Pamenate „Idėją Lietuvai“, kurią rėmė valdžios institucijos? Buvo nuspręsta iki 2025 metų pedagogo profesiją padaryti prestižinę. Švietimo ministerija taip pat dalyvavo. Ministerijos puslapyje apie tai skelbiama čia.
Ten yra ir įdomių įsipareigojimų.
Pavyzdžiui, iki 2019 metų visi mokytojai bus rengiami pagal naują modelį. Arba Iki 2020 metų mokytojai gaus ne mažiau nei 1000 eurų atlyginimą su mokesčiais.
Žinoma, ir dar daug visko apie naują pedagogų rengimo modelį, naujus standartus ir pan.
Kur visa tai? Kur bendra švietimo sistema, kur pusiau sujungti universitetai, ruošiantys mokytojus?
Atrodo, viskas sudėta ant lentynos – tiesiog imk ir padaryk. Tačiau nė velnio. Kuriamos įvairios įdomios ir keistos struktūros bei papildymai. Profesija netaps prestižine, jei jos kvalifikacijos kartelė leidžiama žemiau grindjuostės. Vienu brūkšniu atšaukiame ilgai puoselėtą kvalifikacijos kėlimo, laipsnių ir paskui šiuos laipsnius ėjusią pajamų didėjimo vertikalę. Tai normali biurokratinė, hierarchinė sistema, skatinanti žmones tobulėti.
Netaps ji prestižine, jei nesprendžiama esminė – pragyvenimo iš profesijos – problema.
Štai čia ir gimsta projektinis mąstymas – sugalvokim ką nors sudėtingo bei keisto, kad ir laužančio sistemą, ir problema galbūt išsispręs. Žmonės nepastebės, kad nepragyvena iš darbo, bet paskui skambius šūkius plūstelės mokyti jaunosios kartos. Ką šie sprendimai turi su realiu gyvenimu? Nieko.
Kaip jau minėjau pradžioje, svarbu sukurti projektą, jame aprašyti gražias idėjas ir parašyti ataskaitą. Pasekmės ir realiai nuveikti darbai niekam neįdomūs. Tuo labiau kad už projekto rašymą sočiai atlyginama jo autoriams.
Švietimo ir mokslo ministerija šį kartą užkliuvo atsitiktinės atrankos būdu. Panašūs procesai šiandien vyksta daugybėje valstybinių įstaigų. Dėl tokio „projektinės kartos“ mentaliteto stringa daugybė realių projektų, o pačiai valstybei judėti į priekį vis sunkiau.
Spėčiau, panašiai nutiko ir su Baltarusijos trąšų eksportu, – trečiadienį įsigaliojus JAV sankcijoms „Belaruskalij“, „Lietuvos geležinkeliai“ pranešė gruodį per Lietuvą į Klaipėdos uostą dar gabensiantys įmonės trąšas, nes sutartys sumokėtos į priekį.
Lietuvos užsienio politikos bankrotas, fiasko – taip šias žinias „Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ įvertino Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė Dovilė Jakniūnaitė bei Rytų politikos ekspertas Marius Laurinavičius.
Eilinį kartą didžiais save laikantys politikai kūrė projektus, kaip griežtai ir negailestingai kausis tarptautinėse politinėse arenose, tačiau kad reikia ir namų darbus daryti, ir su vietos įmonėmis apie sankcijų bei kitų ekonominių netekčių poveikį kalbėtis, pamiršo. Nes realus gyvenimas nėra toks malonus kaip politinis burbulas.
Valdžia, užsiimdama savigyra, užsidaro savo burbule, o spręsti realių problemų dažnai nemato reikalo, nes yra šventai įsitikinusi, kad rekomendacijos, kreipimaisi bei šūkiai ir yra tikrieji darbai. Kaip ir ataskaitos apie įgyvendintus projektus.
