Vikipedijoje apie ultimatumą rašoma, kad tai yra „dokumentu arba žodžiu vienos arba kelių valstybių kitai valstybei pareikštas reikalavimas, kuriame yra grasinama imtis tam tikrų sankcijų arba kitokių priemonių, jeigu išsakytas reikalavimas bus per tam tikrą numatytą laikotarpį neįvykdytas“. Toliau Vikipedija sako, kad taip pat „šis terminas naudojamas ir kitose gyvenimo srityse tiesiog norint įvardinti reikalavimą, kuris pateikiamas su grasinimu imtis priemonių“.
Perskaitęs tokį apibrėžimą, pradėjau galvoti, kad aš iš esmės visą gyvenimą gyvenu su ultimatumais. Nuo pat vaikystės iki dabar ir, panašu, neišvengsiu jų iki gyvenimo pabaigos. Ultimatumai Lietuvoje – jokia naujiena. Berniukams, vaikinams ir vyrams jie yra pateikiami kone kasdien. Galbūt tai paaiškina mūsų trumpą gyvenimo trukmę. Taip pat tai rodo, kad ultimatumai veikia. O jei jie veikia, juos reikia naudoti.
Praeitą mėnesį (lapkričio 18 d.) Lenkija iškėlė ultimatumą Baltarusijai dėl migrantų padėties stabilizavimo pasienyje. Pagrasino uždaryti pasienio punktą Kuznicoje. Davė tris dienas. Baltarusiai sureagavo greitai, padėtis pagerėjo. Dabar kažkokius ultimatumus reiškia Rusija dėl Ukrainos. Pažiūrėsime, kuo baigsis.
O pas mus gruodžio pradžioje pasirodė žinutė, kad Laisvės Partija iškėlė ultimatumą koalicijos partneriams. Koalicija, panašu, gali subyrėti, jeigu mažo kiekio narkotinių medžiagų dekriminalizavimo įstatymas nebus priimtas.
Gudresni iš mūsų iš karto suprato, kad opozicija per anksti apsidžiaugė. Galima buvo įstatymą ramiai priimti ir leisti prezidentui – ne Puidokui – pasirodyti moralės sergėtoju. Bet ne. Sovietinis botago mentalitetas nugalėjo. Būtinai reikėjo išsitraukti diržą ir vožtelt juo nekalčiausiai partijai per veidą. Lygiai tas pats daroma su jaunais žmonėmis, kurie patenka į narkotikų pinkles. Po to Seimo salėje kažkas dar pasijuokė ir paplojo.
Kaip jūs manot, kas turėjo atsitikti po to? Danielė su Armonaite turėjo tyliai nueiti ir atsistoti kamputyje? Primenu, kad eina trečiasis dvidešimt pirmojo amžiaus dešimtmetis.
Armonaitė deramai supyko. Ji, kaip ir mes visi, supranta, kad šaliai nenaudinga, kad koalicija byrėtų tokiais sudėtingais laikais. Ir ypač dėl tokių menkniekių. Lygioje vietoje buvo prisidaryta problemų. Dabar dar ir Seimo statutas galimai bus pakeistas arba padaryta kokia nors išlyga, ir taip bus sukurtas precedentas kitų įstatymų pakartotiniam stūmimui didesniu pagreičiu. Žodžiu, prisivirė košės, susigalvojo darbų, dirbs. Svarbiausia, kad juda, kruta.
Mes esame unikali tauta ir turime, kuo didžiuotis. Mums būdingas užsispyrimas nėra bloga savybė, kai yra panaudojama pažangai. Bet kai tai mus stumia atgal arba neleidžia progresuoti, tuomet tai nėra jokia dorybė.
Apie tai, kad Kanada neseniai legalizavo marichuaną, net neverta kalbėti. Pastaraisiais metais vakaruose vis garsiau kalbama apie daugybės kitų, kol kas uždraustų, preparatų teigiamą poveikį psichinei sveikatai. Apie tai kalba visi, taip pat ir New York Times.
Šios srities startuoliai gauna milžinišką finansavimą. Kai kurie jau yra kotiruojami biržose. Kai ateina stambus kapitalas, aišku yra tai, kad vieną dieną visa tai mums parduos. Klausimas, ar mes norime likti tik pirkėjais, ar vis dėlto norime sudalyvauti ir kaip pardavėjai.
Kritikai gali pradėti sakyti, kad tai viso labo farmacijos pramonės lobizmas (tikriausiai ir skiepų mums dėl to nereikia). Žinoma, kad dalis tiesos tame yra. Kaip be lobizmo? Bet turime suprasti, kad prieš vėją nepapūsi. O jei bandysi šlapintis (žvengdamas ir plodamas), tai gali tekti ir kelnes pasikeisti. Ir dar perpūst gali.
Efektyvesnė kovos su vartojimu priemonė yra ne botagas, o švietimas. Beje, botagas – fizinis ir psichologinis smurtas – dažniausiai ir yra paskata pradėti vartoti. Tuo tarpu išsilavinęs žmogus yra pilietis, kuris niekada nebus našta nei valstybės teisėsaugos, nei sveikatos apsaugos sistemai (ir dažnu atveju pensijos jam nereikia). Ten turi būti nukreiptas mūsų šventųjų parlamentarų dėmesys.
O kol kas viskas, ko išmokom šioje dekriminalizavimo istorijoje, tai žodis „ultimatumas“. Vartokime jį atsakingai.
