Ne vakar gimusieji puikiai prisimena po 1990 m. kovo 11-osios Sovietų sąjungos mums paskelbtą ekonominę blokadą. Ir anuometinės opozicijos, susitelkusios apie „atsinaujinusią“ Lietuvos komunistų partiją, retoriką. Blokadą ištvėrėme, o sovietų ekonomikai žlungant jau buvome išmokę gyventi savarankiškai.

Istorija pasikartojo, kai Vladimiro Putino Rusija sumanė mums keršyti už solidarumą su laisvės siekiančiais ukrainiečiais. Rusijos krautuvėse neliko lietuviško sūrio ir dešrų, bet Lietuvos verslas sugebėjo ne tik tai išgyventi, bet ir padaryti savo produkciją konkurencingą Vakarų rinkose. Tačiau kiek būta rankų grąžymo ir graudžių verksmų, politikų aimanų, esą be Rusijos liksim alkani ir basi, pramonei teks atleisti visus darbininkus, o ūkininkams – papjauti paskutinę karvę. Karvių, tiesa, mažėjo, tačiau visai ne dėl Rusijos rinkos praradimo. O štai pramonininkai ne tik neuždarė savo verslų, bet netrukus jau prašė leisti jiems įsivežti darbuotojų iš trečiųjų šalių, nes plėtrai neužtenka mūsų darbo rinkos galimybių.

Tačiau kiek būta rankų grąžymo ir graudžių verksmų, politikų aimanų, esą be Rusijos liksim alkani ir basi, pramonei teks atleisti visus darbininkus, o ūkininkams – papjauti paskutinę karvę. Karvių, tiesa, mažėjo, tačiau visai ne dėl Rusijos rinkos praradimo. O štai pramonininkai ne tik neuždarė savo verslų, bet netrukus jau prašė leisti jiems įsivežti darbuotojų iš trečiųjų šalių, nes plėtrai neužtenka mūsų darbo rinkos galimybių.

Tą pačią blokadinių laikų retoriką girdėjome ir tada, kai drauge su visa Europos Sąjunga paskelbėme pirmąsias sankcijas rinkimus suklastojusiam ir baltarusių protestus žiauriai numalšinusiam Aliaksandrui Lukašenkai: dabar jau Klaipėdos uostas tikrai liks be darbo, geležinkeliai užžels žole. Neliko ir neužžėlė.

XXI a. pradžioje Kinija savo pigia ir beveik neribota darbo jėga sugebėjo prisivilioti Vakarų kompanijas perkelti į ją beveik visą gamybą. Tačiau tie laikai jau seniai liko praeityje – kinų algos ne itin skiriasi nuo vidurio europiečių, o Pietryčių Azijos darbininkai tą patį darbą gali atlikti kelis kartus pigiau. Pasaulinės korporacijos tapo savo pačių sprendimų įkaitėmis, nes dabar jau negali greitai pasitraukti iš Kinijos dėl sudėtingų tiekimo grandinių specifikos. O ir paruošti specialistus, pavyzdžiui, Indijoje užtruks ne vienerius metus.

Kodėl jos iš tos Kinijos turėtų trauktis? Pirmiausiai dėl politinių priežasčių, ir čia kaltas visai ne buvęs JAV prezidentas Donaldas Trumpas, kaip mums kartais bandoma pavaizduoti. Vos tik Kinijoje nustojo badauti valstiečiai, o miestuose sutvisko dangoraižiai, šios šalies komunistų partija prisiminė Mao laikų ambicijas užvaldyti visą pasaulį. Tik ne kavalerijos žygiais, kaip Lenino raudonarmiečiai, o atšliaužiančiu iš Rytų „Šilko keliu“ ir Vakarų įmonių supirkinėjimu.

Prieš keletą metų buvau įsivėlęs į feisbukinį ginčą su keliais Kinijos bendrovių „Huawei“ produkcijos mylėtojais, kai Jungtinės Amerikos Valstijos ėmė taikyti šiai sankcijas. Anuomet lietuviškieji Kinijos draugai niekaip nenorėjo suprasti, kad šios šalies technologijų bendrovių ekspansija į Vakarus nebuvo vien sąžininga konkurencija. Komunistinės valstybės dosniai remiamos kompanijos ne tik akiplėšiškai stūmė iš rinkos konkurentus pigesniais savo gaminiais, bet ir tiekė savo technologijas žmogaus teises Kinijoje pažeidinėjančiam represiniam aparatui bei, pasak amerikiečių tyrimų, siuntė viso pasaulio vartotojų duomenis į Kiniją.

Komunistinės valstybės dosniai remiamos kompanijos ne tik akiplėšiškai stūmė iš rinkos konkurentus pigesniais savo gaminiais, bet ir tiekė savo technologijas žmogaus teises Kinijoje pažeidinėjančiam represiniam aparatui bei, pasak amerikiečių tyrimų, siuntė viso pasaulio vartotojų duomenis į Kiniją.

Šiuo metu esame naujo Šaltojo karo pradžioje, tik šį kartą su Vakarais varžytis bando ne Sovietų sąjungos ambicijų perėmėja Rusija su savo nykštukine ekonomika, bet augantis Kinijos milžinas. Šio karo specifika skiriasi nuo XX a. dar ir tuo, kad nei Kinija, nei Vakarai negali staiga nutraukti prekybinių ryšių ir pramonės tiekimo grandinių. Tačiau pastangos atsiriboti pastebimos iš abiejų pusių, o pastaruoju metu būtent Kinija, o ne Vakarai, spaudžia į tarptautinę rinką prieš keletą metų prasiveržusias savo bendroves pirmenybę teikti savo šalies poreikiams.

Įtampa tarp naujųjų Kinijos kapitalistų ir Kinijos komunistų partijos auga bręstančios nekilnojamojo turto krizės fone. Šiandieninė Kinijos NT rinka yra labai panaši į 2008 m. pabaigos Lietuvos, kai nekilnojamojo turto projektų vystytojai jau negalėjo parduoti už skolintus pinigus pastatytų butų, jų problemos sukrėtė pirmiausiai statybų, o paskui ir visus kitus ekonomikos sektorius. Kinijoje dar labiau visa tai aštrina drakoniškos pandemijos valdymo priemonės, kai dėl kelių užsikrėtusiųjų COVID-19 visiškai uždaromi milijoniniai miestai.

Prasigyvenę kinai, kaip kažkada mes, drąsiai pirko už paskolas po antrą ir trečią butą tiesiai iš brėžinių dar tik planuojamuose daugiabučių kvartaluose ir miestuose. Provincijų valdžia didžiąją savo biudžeto dalį surinkdavo ne iš mokesčių, o iš valstybinės žemės sklypų naujoms statyboms pardavimo. Krintant butų paklausai, mažėja ir žemės aukcionų dalyvių, o netrukus regionai pristigs lėšų suplanuotiems infrastruktūros projektams ir socialinės paramos programoms.

Įpratome pervertinti Kinijos komunistų valdžios efektyvumą, bet netrukus turėsime galimybę pamatyti, kaip jai pavyks suvaldyti šimtus milijonų prie gero gyvenimo jau pripratusių žmonių, kai augimas staiga pasibaigs.

Kinija panašesnė į Rusijos imperiją prieš Pirmąjį pasaulinį karą, kurioje ekonomika augo taip pat sparčiai. XX a. pradžios ekonomistai netgi prognozavo, kad Rusija netrukus pralenks Vakarų Europą ir JAV bei taps galingiausia pasaulio valstybe. Caro valdžia, panašiai kaip ir Kinijos komunistų partija, atrodė tvirta, kol šalies neištiko išbandymai ir nesugebėjo adekvačiai elgtis karo metu ir suvaldyti bolševikų maišto.

Neišvengiamai artėjančio Kinijos komunistinio režimo žlugimo nenorėčiau lyginti su XX a. 90-ųjų Sovietų sąjungos pražūtimi. Kinija panašesnė į Rusijos imperiją prieš Pirmąjį pasaulinį karą, kurioje ekonomika augo taip pat sparčiai. XX a. pradžios ekonomistai netgi prognozavo, kad Rusija netrukus pralenks Vakarų Europą ir JAV bei taps galingiausia pasaulio valstybe. Caro valdžia, panašiai kaip ir Kinijos komunistų partija, atrodė tvirta, kol šalies neištiko išbandymai ir nesugebėjo adekvačiai elgtis karo metu ir suvaldyti bolševikų maišto.

Lietuva pačiu tinkamiausiu laiku sugebėjo atšaldyti savo ryšius su Kinijos Liaudies Respublika. Mūsų politiniai sprendimai yra varžomi bendrosios Europos Sąjungos užsienio politikos, nors man turbūt labiau patiktų, kad Vieningos Kinijos principo laikytumėmės radikalesniu būdu, pripažindami Kinijos Respubliką (Taivaną) vienintele teisėta visos Kinijos valdžia.

Tačiau Lietuvai gal net bus naudingesnė dabartinė nuosaiki, tačiau principinga laikysena, daugiausiai palaikymo sulaukianti iš amerikiečių, ne pirmus metus ir ne visuomet sėkmingai įkalbinėjančių ES šalis saugotis ekonominės ir politinės Kinijos komunistų įtakos.

Užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio vizito Vašingtone metu pasirašyta 600 mln. JAV dolerių vertės sutartis eksporto garantijoms ir tiesioginėms paskoloms su JAV eksporto kreditų agentūra. Tik mūsų verslas dėl to neturi laiko šokinėti iš džiaugsmo, nes dabar aprauda įstrigusius Kinijos muitinėje malkų krovinius. Tik tos raudos vis labiau primena sezonines Palangos verslininkų aimanas dėl prastos vasaros.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (72)