Nekilnojamojo turto kainomis pavijome brangiausius Europos ir Amerikos miestus, o būstas šaltame mūsų pajūryje kainuoja brangiau nei prie šiltos jūros, kur sezonas bent du kartus ilgesnis.
Tą patvirtina ir skaičiai. Kaip rašo BNS, suderinta metinė infliacija Lietuvoje spalį buvo didžiausia Europos Sąjungos (ES) šalyse, skelbia Eurostatas.
Lietuvoje infliacija spalį siekė 8,2 proc. ir buvo didžiausia ES. Latvijoje infliacija siekė 6 proc., o Estijoje – 6,8 procento.
Visoje ES kainos per metus padidėjo vidutiniškai 4,4 proc., o vien euro zonoje – 4,1 procento.
Citatos pabaiga.
Taigi, dvigubai viršijome ES vidurkį ir jau galime kalbėti, kad kainos pas mus auga nenormaliai, nes kitose valstybėse jos kyla kur kas lėčiau.
Abejoju, ar vertėtų didžiuotis, kad dar iki galo neišlipę iš skurdo gniaužtų taip staiga šovėme į priekį turint omeny kainų didėjimą.
Logiškas klausimas – kodėl? Kodėl estai ir latviai, nekalbant apie kitus, kur kas mažiau kenčia nuo Centrinio Banko pinigų spausdinimo mašinų sukeltų pasekmių, o lenkai net iš to išspaudžia gana daug naudos savo valstybei. Jie laiku pakoregavo zloto kursą ir dabar daugumos aplinkinių valstybių gyventojai plūsta pas juos išleisti savo eurų. Ten traukia ne tik lietuviai, bet ir vokiečiai. Nors mūsų politikai kartais nekalta veido išraiška kalba, kad naujų mokesčių nepajus eiliniai gyventojai, tačiau žmonės moka skaičiuoti. Ir skaičiuoja labai tiksliai.
Taigi, kodėl kainos pas mus didžiausios? Jei jos vienodai šuoliuotų visoje ES, tai būtų galima sakyti, kad mes nieko negalime padaryti. Tačiau vis aiškiau matome, kad akivaizdžiai pralaimime kovą už eilinio piliečio ir jo šeimos gerovę.
Pradėkime nuo estų, apie kuriuos taikliai parašė ekonomistas Žygimantas Mauricas. Vėl galime nubraukti ašarą.
Į priekį (ir vėl) praleidome „lėtuosius“ estus... Lietuvos ekonomika pademonstravo išties įspūdingą atsigavimą ir jau 4,0 proc. viršiją prieškrizinį lygį (2019 m. IV ketv.), tačiau Estijos ekonomika auga dar sparčiau ir šiuo metu jau yra net 7,4 proc. didesnė nei prieš krizę.
Be to, Lietuvos ekonomikos augimas 2021 m. III ketv. sustojo, nes visą augimą suvalgė kylančios kainos (Lietuvoje infliacija yra didžiausia visoje ES), o Estijos ekonomika tebeaugo (nors ir lėčiau nei ankstesniais ketvirčiais). Estija įspūdingą ekonomikos augimą sugebėjo pasiekti mažiau skatindama ekonomiką (Estijos valdžios sektoriaus biudžeto deficitas buvo mažesnis nei Lietuvos tiek 2020, tiek 2021 metais) bei įvesdama švelnesnius karantino ribojimus (panašiau kaip kitos Skandinavijos šalys). Įdomu tai, kad Estijai geriau sekėsi kovoti ir pandemijos fronte: bendras COVID-19 pandemijos aukų skaičius Estijoje yra ~2,5 karto mažesnis nei Lietuvoje. Tad tikrai dar yra ko pasimokyti iš Estijos.
Žinote, kas čia neramina? Žodžiai „Lietuvos ekonomikos augimas sustojo“, nors viena ministrė ir sako, kad „Lietuvoje nebuvo ekonominio nuosmukio, tad ir atsigauti nereikia“.
Neramina ir kitas dėmuo. Išankstiniais Finansų ministerijos duomenimis, 2021 metų sausio–spalio mėnesių centrinės valdžios deficitas siekė 538,6 mln. eurų ir sudarė 1,0 proc. prognozuojamo šių metų bendrojo vidaus produkto (BVP). Centrinės valdžios balansas per pirmuosius dešimt šių metų mėnesių buvo 2 455,1 mln. eurų geresnis nei 2020 metų tą patį laikotarpį, kai jis sudarė 2 993,7 mln. eurų deficitą.
2021 metų centrinės valdžios pajamos sausį–spalį buvo 13 536,7 mln. eurų, išlaidos – 13 846,9 mln. eurų. Sandorių su nefinansiniu turtu pasikeitimas buvo teigiamas ir siekė 228,4 mln. eurų.
Ir nerimas čia ne dėl to, kad valdant pandemiją buvo išleista daug pinigų, o dėl to, kad laikotarpis, kai kainos nestabdomai dešimtimis procentų veržėsi į viršų, buvo auksinis šalies biudžetui. Kuo didesnės kainos, tuo didesnis PVM, tuo daugiau pinigų valdžia gali perskirstyti. Nepaisant to, deficitas gigantiškas, o perspektyvos „pigiai skolintis“ gana miglotos – centriniai bankai pradeda užsukinėti pigių pinigų kranelius.
Neturiu duomenų, bet toks įspūdis, kad valdžia, matydama nekokią perspektyvą, karštligiškai mėgina apmokestinti viską, kas tik papuola po ranka, – nuo šulinių ir senų automobilių bei kaimuose griūvančio nekilnojamojo turto. Nenoriu būti blogas pranašas ir labai tikiuosi, kad taip nenutiks, tačiau šis karštligiškas noras surinkti iš viduriniosios klasės eurų bet kokia kaina primena liūdnus „naktinės mokesčių reformos“ laikus.
Taigi, grįžkime prie mūsų kišenės. Kodėl pas mus kainos auga sparčiausiai ES?
Priežasčių keletas – nuo mentaliteto iki keistų sprendimų.
Bendra infliacija. Pinigų tiesiog prispausdinta tiek, kad jie nori nenori nuvertėja. Čia jau ne mūsų politikų valia ir sprendimai. Neimti pigių pinigų per pandemiją ir nepalaikyti savo šalies verslo ir ūkio, kai visi aplinkui tai daro, būtų buvę klaida. Klausimas, kiek efektyviai tai buvo daroma, kiek pinigai mėtyti iš malūnsparnio, nes artėjo rinkimai, ir kiek finansinių bombų buvusi valdžia paliko mums visiems. Grįžkime prie Estijos – jie rėmė mažiau, tačiau mūsų ekonomikos augimas jau stojo, jie toliau eina į priekį.
Visiškai neefektyvi ir nevaldoma viešųjų pirkimų sistema. Taip taip. Ta pati, kai prekių ir paslaugų kainos neprognozuojamos, pirkimai tęsiasi metų metais. Kadaise buvo kalbama, kad čia slypi iššvaistytas milijardas eurų per metus. Dabar, tikėtina, suma dvigubėja ar trigubėja, ypač įvertinus įvairios paramos formas. Tačiau negirdėti, kad valdžia tuo planuotų rimčiau užsiimti.
Atlyginimų ir pensijų privačiame ir valstybiniame sektoriuje didinimas. Taip pat prisideda prie kainų augimo.
Rinkos nebuvimas. Verslininkas Tautvydas Barštys mėgdavo sakyti, kad normaliai veikianti rinka galima tik valstybėse, kuriose daugiau kaip 4 milijonai gyventojų. Kai turime tik porą milijonų valgytojų, pradeda veikti kiti procesai, nei galioja laisvose šalyse, kur laisva konkurencija. Vilniuje yra miegamųjų rajonų, kurių gyventojai net nesuprakaitavę gali apeiti visų didžiųjų prekybos tinklų parduotuves. Pabrėžiu – visų. Kaip manote, tai mažina ar didina prekių kainas? Atsakymas paradoksalus – didina, nes apyvartos per mažos, kad būtų galima gyventi vien iš milžiniškos apyvartos, o ne iš maržos. Tinklams nereikia tartis ir derėtis bijant Konkurencijos tarybos – jie tiesiog mato savo pirkėjų srautus ir supranta, kad konkurencija vien kaina beprasmė. Vilniaus „Akropolį“, tikėtina, per dieną aplanko mažiau žmonių, nei praeina pro kioską prie kurios nors iš centrinių Maskvos metro stočių. Pas mus tiesiog nėra tiek žmonių.
Monopolijų siautėjimas. Lietuva įdomi šalis tuo, kad valstybinės įmonės dažnai pamiršta savo funkciją tarnauti žmonių ir šalies gerovei ir pradeda besąlygiškai vaikytis pelno. Kai kurios kartu net sugeba dalį akcijų parduoti biržoje. Energetikos grupė per 9 šių metų mėnesius pasiekė 214,5 mln. Eur koreguotą EBITDA pelną, 31 proc. didesnį nei pernai tuo pačiu laikotarpiu.
Galime tikinti, kad tai efektyvi šios, kaip ir kitų valstybinių įmonių, pasekmė, tačiau matant, kaip spėriai į dangų kyla vandens, dujų, elektros kainos, kyla įtarimas, kad vartotojas už viską sumoka, ir vis didesnės panašių bendrovių paslaugų kainos gula į kiekvienos prekės kainą.
Mokesčiai ir rinkliavos. Lietuvoje sparčiai auga mokesčiai – vien apie planuojamus pagalvojus ne vienam plaukai pasišiaušia. Tačiau jie auga nuolat. Vyriausybė liepą padidino 342 rinkliavas, kurias verslui taiko įvairios institucijos, – kai kurios padidėjo kartais. Nors argumentuojama, esą esminio poveikio gyventojams ir kainoms jos neturės, verslą neramina rinkliavų augimo nuolatinė tendencija – galiausiai vis tiek sumoka vartotojai.
Valdžios profesionalumas. Kuo biurokratinis aparatas (gerąja prasme) efektyvesnis ir geriau sustyguotas, tuo verslui ir gyventojams patogiau ir pigiau gyventi. Jei jis veikia neefektyviai, stringa projektai, neišduodami leidimai, licencijos ir vyksta keistos įmonių patikros, kas trikdo jų darbą. Turbūt nereikia aiškinti, kad kiekvienas brangimas dėl tokio strigimo turi įtakos paslaugos ar prekės kainai.
Korupcija. Kuo ji didesnė, tuo kainos aukštesnės. Praktiškai korupcijos tikslas ir yra iškreipti rinką bei gauti kuo daugiau naudos ten, kur tos naudos neturėtų būti. Net girdėjau frazę „korupcija Vakaruose sąžiningesnė nei pas mus“. Negaliu to nei patvirtinti, nei paneigti.
Grįžtant prie pagrindinės temos – kodėl Lietuvoje kainos aukštesnės nei aplinkinėse valstybėse: tą lemia ne tik bendros tendencijos, bet ir pati politinė ar biurokratinė, vadinkite, kaip norite, situacija. Nors kiekvienas iš dešimčių faktorių prideda keletą procentinių punktų prie bendro kainų augimo, kai jų susikaupia gana daug, tai smogia per kiekvieno kišenę.
Ką galime pakeisti? Atsakymas banalus – pradėkime nuo elementarios tvarkos savo kieme. Kuo mažiau lėšų bus ištaškoma, tuo pigiau kainuos duona ir dešra. Nėra „niekieno“ ar „europinių“ pinigų, kuriuos galima imti ir naudoti nemokamai. Viskas kainuoja, nors ir labai norėtųsi, kad būtų kitaip.
