Tiesa, paminklas nukeltas tik šių metų lapkričio 19- tą, o ne Lietuvos nepriklausomybės atgavimo pradžioje. Leninų, Marksų, Angariečių, Kapsukų ir kitų sovietinių lyderių paminklų pagrindiniai demontavimo darbai atlikti dar 1991-aisiais. Tuomet prasminga sau ir pasauliui buvo parodyti, kad Lietuva ir jos visuomenė pasirinkusi eiti nauju keliu. Tad paminklų nukėlimas buvo logiškas simbolinis žingsnis.
Įdomu tai, kad buvusios sovietinės respublikos, kurios to nepadarė, ilgainiui įstrigo tarp modernios nepriklausomos valstybės sukūrimo ir žvilgčiojimo atgal į Maskvą. Tarkim, Baltarusija. Minske galima rasti paminklus Leninui, Marksui ar „geležiniam“ Feliksui Deržinskiui. Taip ir išeina. Formaliai Baltarusija – nepriklausoma. Realai – Maskvos pavaldume.
Nepaisant sovietinių paminklų griovimo vajaus, 1990 -ais padarytos kelios išimtys. Tarsi sutarta, kad negalime dėti lygybės ženklo tarp visų sovietinio režimo atstovų. Daug Lietuvos, o ir apskritai Vakarų intelektualų buvo susižavėję komunizmo idėjomis.
Tarkim, knygos „Kam skambina varpai“ autorius Ernestas Hemingvėjus. Tyrėjas Nicholas Reynolds tvirtina, kad amerikiečių rašytojas Ernestas Hemingvėjus 1940-ais buvo užverbuotas sovietinės žvalgybos NKVD. Rašytojas sutiko bendradarbiauti su NKVD iš ideologinių sumetimų.
E. Hemingvėjus viešai teisino Molotovo-Ribentropo paktą. Anot jo, sovietinė ir nacistinė sąjunga atsirado tik po to, kai Maskva prarado tikėjimą Vakarų demokratijomis. Vis dėlto viena yra rašytojo politinės pažiūros, kita – jo kūryba.
Lietuvoje buvo tarsi sutarta, kad P. Cvirka, Salomėja Nėris, Antanas Venclova ar dar keletas asmenybių, nepaisant nevienareikšmio dabartinio vertinimo, turėtų likti šalies istorijoje ir jos kultūroje.
Tad kas atsitiko, kad, praėjus beveik 30 metų, reikėjo iš naujo įvertinti sovietiniu laikotarpiu kūrusius ir dirbusius asmenis? Trumpas atsakymas – kalti visuomenę skaldantys socialiniai tinklai.
Socialiniai tinklai visuomenę suskaido į mažas grupes. Bendro, daugumos pripažįstamo susitarimo nelieka. Atsiranda mano vienintelė „teisinga“ tiesa ir kito skleidžiami alternatyvūs faktai. Jei seniau dar buvo galima susiturėti ir pripažinti, jog į reiškinį galima pažiūrėti iš kelių pusių, tai dabar to neliko.
Socialiniai tinklai pagimdė kitai nuomonei, kitokiam požiūriui nepakančią aplinką. Atsiranda šventų moralistų, kurie laiko vos ne viso savo gyvenimo pareiga pamokyti kitus, kažką uždrausti, įtvirtinti „teisingą nuomonę“.
Vos ne gero tono ženklas tampa kažką internete iškeikti ir pasmerkti. Parodyti, kad tu ir tokie kaip tu esate teisingi ir progresyvūs, o kas nesutinka – tas „atsilupėliai“. Ir tai – globali tendencija, matoma šiuolaikiniame pasaulyje.
Vakaruose ši tendencija įsigalėjo Cancel (liet. uždraudimo) kultūros pavidalu. Poliarizuotose socialiniuose tinkluose tarp įvairių socialinių grupių įsiplieskė kova dėl vertybių, įsitikinimų ir požiūrio dominavimo viešoje erdvėje. Tai, kas prieštarauja mano įsitikinimams, žeidžia kažkokią grupę, turi būti ištrinta iš viešosios erdvės.
Atsirado reikalavimai griauti istorinių figūrų paminklus, nes ta ar ana persona kažkuriuo savo gyvenimo metu pasisakė ne taip, kaip dabar priimta. Studentai ėmė reikalauti iš universitetų šalinti „neteisingai“ galvojančius dėstytojus, boikotuoti „negerus“ kviestinius svečius, nes pastarųjų skleidžiamos mintys yra įžeidžios.
Taip praėjusią savaitę Berlyno valstybinis baletas iš savo kalėdinio repertuaro išbraukė Piotro Čaikovskio „Spragtuką“. Priežastis – balete šokamuose kinų ir rytietiškuose šokiuose vyrauja etniniai stereotipai. „Spragtukas“ grįš į Berlyno teatro repertuarą po to, kai choreografijoje bus ištaisyti XIX amžiaus pasenę imperialistiniai įsivaizdavimai.
Tai ne pirmas kartas, kai užkliuvo „Spragtukas“. Dėl netinkamų etninių stereotipų platinimo seniau „Spragtuką“ politiškai nekorektišku pripažino Škotijos baletas. O Londono baletas pakeitė arabų šokį, nes ten rodytos sąsajos su haremu daliai žmonių galėjo pasirodyti įžeidžiančios.
Neatsiliekama ir kitur.
Rusijoje praėjusią savaitę priimtas sprendimas uždaryti dar nuo 1989 metų veikiančią istorinio švietimo ir žmogaus teisių gynimo draugiją „Memorial“. Oficialus pretekstas – Rusijoje veikiančio Užsienio agentų įstatymo pažeidimas. Rusijoje „Memorial“ seniai buvo pripažinta užsienio agentu, tad visą publikuojamą medžiagą turėjo žymėti specialia informacine žyma. Rasta keletas publikuotų medžiagų, kur to žymėjimo nebuvo, o to užteko priimti draugijos likvidavimo sprendimą.
Realiai kalbama, kad uždarymo priežastys buvo dvi. Pirmiausia ir svarbiausia: oficiali Rusijos valdžia „Memorial“ draugijos veiklą laikė politine ir opozicine dabartinei valdžiai. Žmogaus teisių gynimas, Rusijoje kalinčių politinių kalinių sąrašo sudarymas (ir visa tai už užsienio donorų pinigus) negalėjo Kremliaus neerzinti.
Kita priežastis – „Memorial“ veikla tiriant sovietinius nusikaltimus labai jau nederėjo su vienintele teisinga šiandienine Kremliaus pozicija vertinant sovietinį laikotarpį. Dabartinėje Rusijoje istorija vėl tapo politiniu klausimu, ypač tada, kai kalbama apie Stalino vykdytas represijas.
Kremliaus moralistai teigė, kad „Memorial“ sąmoningai ir sistemingai juodino sovietinį istorijos laikotarpį, siekdami Sovietų Sąjungą pateikti, kaip nusikalstamą valstybę. Dabartinei Rusijos valdžiai „Memorial“ buvo konkurentas dėl Rusijos visuomenės požiūrio formavimo apie sovietinį laikotarpį. Tad draugija užkencelinta.
Tuo kova su kitaip manančiais ir galvojančiais Rusijoje nesibaigė. Praėjusią savaitę Rusijos Teisingumo ministeriją į ekstremistinių medžiagos sąrašą įtraukė Marta Hillers knygą „Moteris Berlyne: kai vyrai žaidžia karą.“ Autobiografinėje knygoje pasakojama apie Raudonosios armijos seksualinę prievartą prieš okupacijoje atsidūrusias eilines vokiečių moteris. Nuo šiol šios knygos platinimas Rusijoje ribojamas.
Panašu, kad kitas žingsnis Lietuvoje – S. Nėries vardo gatvių, stotelių, mokyklų pervadinimas. Įsivyravus uždraudimo kultūrai ir tik vienam teisingam požiūriui, kitaip ir būti negali.
Yra tik viena mažytė problema. Perrašinėdami savo istoriją susidursime su tuo, kad pradėsime ieškoti istorinių asmenybių, kurios buvo „be nuodėmės“. Pradėsime kelti tokius reikalavimus, kuriuos galės tik šventieji išpildyti.
Neretai istorinės asmenybės yra nevienareikšmiškos ir sudėtingos. Kai kurios nevengė imtis klastos ir fizinio susidorojimo su savo priešais. Kitos buvo ksenofobiškos ir netolerantiškos kitų tautų atžvilgiu. Dar kiti buvo nuostabūs kūrėjai, bet nemalonūs žmonės.
Atsistojus ant „teisingų“ istorinių asmenybių bėgių, netrukus ir Vytauto Didžiojo darbus reikės iš naujo persvarstyti. Kaip gali būti, kad Lietuvoje yra Vytauto Didžiojo vardo mokyklos, gatvės, paminklai, apdovanojimai, kai jis net du kartus su kryžiuočių ordinu puolė teisėtą Lietuvos valdžią?
Tai kas, kad vėliau Žalgirio mūšyje sutriuškino kryžiuočius. Fakto, kad 1383 ir 1391 metais kartu su ordinu kariavo prieš teisėtą Lietuvos valdžią, niekas nepakeis. Vytautas juk ne supuvusius kiaušinius į Jogailą ir jo šalininkus mėtė, o kartu su didžiausiu tuometiniu Lietuvos priešu šturmavo Vilnių.
Istorinių asmenybių vertinimas pagal principą „teisinga – neteisinga“ yra kelias į niekur. Viskas prasidėjo dar 2019 metais, kai ant Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos pastato buvo chuliganiškai sudaužyta daugiau nei du dešimtmečius kabėjusi karininko Jono Noreikos – Generolo Vėtros atminimo lenta.
Pradžioje kilo pasipiktinimas, o vėliau ir diskusijos, ar verta atstatyti lentą. Vilniaus meras Remigijus Šimašius kelis kartus keitė nuomonę. Vilniaus savivaldybė dėl numanomo prisidėjimo prie susidorojimo su žydais Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais nutarė atsisakyti Kazio Škirpos ir J. Noreikos įamžinimo.
Galiausiai viskas baigėsi tuo, kad nesulaukę savivaldybės pritarimo, rudenį devynios nevyriausybinės organizacijos savo iniciatyva, be jokių leidimų ant Vrublevskių bibliotekos vėl pakabino atminimo lentą Jonui Noreikai.
Kuo J. Noreika geresnis už P. Cvirką? Turbūt – niekuo.
Nukeliant P. Cvirkos paminką minioje kilo agresyvus apsižodžiavimas. Gerai, kad nesiimta agresyvesnių veiksmų. Seniausiai stovinčių paminklų demontavimas nekonsoliduoja visuomenės. Priešingai – tik dar labiau ją skaido.
Laikas, kai buvo galima galvoti apie tam tikrų paminklų tolimesnio stovėjimo prasmingumą, seniai praėjo. Pats paminklo ilgaamžiškumas tampa tam tikru visuomenės sutarimo ženklu. Kažkam vienas asmuo nepatinka. Kitam – kitas. Vis dėlto asmeninės preferencijos nėra pakankamas motyvas iš naujo perreitinguoti Lietuvos visuomenei nusipelniusius asmenis.
Derėtų sustoti ir savęs paklausti, kokią visuomeninę naudą duoda naujas istorinių asmenybių veiklos persvarstymas. Pašalinę paminklą, neištrinsime istorinių faktų, kad viena ar kita asmenybė yra nevienareikšmiška. Jog ji kolaboravo su Lietuvai priešiškomis jėgomis. Kad ji pasakė ar padarė, kažką tokio, kas dabar vertinama neigiamai.
Jei iš naujo atliekama istorinių asmenybių revizija tik dar labiau skaido ir taip susipriešinusią visuomenę, geriau nieko nedaryti, nei iš naujo perrašinėti istoriją ir kelti erzelį.
