Draugo Xi Jinpingo kompartijos propagandos skyrius juokina pasaulį. Bando įkąsti Lietuvai naudodamas Putino takso Lukašenkos špargalkę. Iš valstybės, pretenduojančios į didžiausią pasaulio galybę, norėtųsi kokio tai išmanumo.
Kaip ir iš tų mūsų politikų, kurie pasirengę drg. Xi bučiuoti išpuoselėtą partinį užpakalį. Kas tik neverkšleno dėl santykių su Kinija po Taivano atstovybės atidarymo? Dabar tai jau galas. Nebebus draugystės su Kinija, prekybai amen, dūsauja Skvernelis ir socialdemokratai. Valstiečiai demonstratyviai atsisakė dalyvauti Seimo delegacijoje, skrendančioje į Taivaną.
Seno armėno iš Maskvos draugo partija ištikima principams. Kaip tokia L.Andrejeva, perestrojkos metais bandžiusi apginti stalinizmą kaip gėrį. Gal Pekinas kada užskaitys kokiu trąšų ar kitu nešvariu reikalu?
Norinčių draugauti su Kinija, kaip ir su Rusija ir Baltarusija, yra ne tik Seime. Pilni pašaliai naivuolių, manančių, kad Lietuva su tom diktatūrom nedraugauja tik todėl, kad turim keistų dešiniųjų, kurie iš principo yra nusiteikę prieš draugystę su Rytais ir dar patologiškai nenori gauti naudos iš prekybos su Putinu, Lukašenka ir Xi.
Lietuvai tikrai būtų naudinga draugauti su Kinija. Ir ne tik ja. Tik nuo kada draugauti reiškia paklusti? Daryti taip, kaip liepė didysis brolis? Pamiršti garbę ir teisingumą dėl kokio juanio ar rublio? Nusileisti, kad ir ką bekainuotų?
Draugystė nėra bučiuoti draugo užpakalį. Tai ne draugystė, o politinis, gal net lytinis iškrypimas. Valstybių, kaip ir žmonių, draugystė pirmiausia reiškia pasitikėjimą. Sutarimą dėl tokių pamatinių vertybių kaip laisvė, žmogaus teisės, tolerancija kitokiam.
Kuo gali remtis draugystė su tipu, kuris tas vertybes trypia kiekvieną mielą dieną? Tuo, kad Kinija didelė, labai didelė? Bet tai tik kriminalinio autoriteto ir torpedos, jo šestiorkos, geriausiu atveju – reketininko ir duoklę jam mokančio prekeivio santykiai.
Kai Švedijos PEN centras paskyrė apdovanojimą Kinijos pagrobtam leidėjui Gui Minhai, kuris yra ir Švedijos pilietis, Kinija ultimatyviai pareikalavo persigalvoti, kitaip Švedijai bus šakės. Norite draugauti su tokiu „draugu“?
Tam, kad ateityje išvengtume neproduktyvaus mindžikavimo su seilėtais paistalais apie draugystę su Kinija, būtina aiškiai įvardyti, kas šiandien yra Kinija. Komunistinė Kinija bando užimti, nors turbūt tiksliau jau sakyti, kad užėmė, komunistinės Sovietų sąjungos vietą. Ir Kinijos tikslas yra, kaip ir visų komunistų, – pajungti pasaulį sau.
Šviesaus proto analitikas Z.Brzezinskis prieš dešimtmetį parašytoje knygoje „Strateginės įžvalgos. Amerika ir pasaulio galios krizė“ svarstė, kad tokio posūkio dar galima išvengti, jei tik Turkija ir Rusija dėtųsi prie ES, o jos visos veiktų drauge su JAV. Tik tokiu atveju Kinija atsisakytų pagundos paimti pasaulį, kuris išliktų stabilus.
Anos nesidėjo. Kaip ir spėjo Z.Brzezinskis, Rusija ir Turkija nesugebėjo politikoje atsikratyti imperinio paveldo. Susidariusi tuštuma atpalaidavo rankas Kinijos nacionalizmui. Kaip Z.Brzezinskis nenorėjo, bet numatė, Kinija gali „paleisti į laisvę nacionalizmo džiną ir pamėginti siekti strateginių tikslų ne bendradarbiaudama, o konfrontuodama su Amerika“.
Taip ir atsitiko. Pasaulis praranda pusiausvyrą. Vienų pretenzijos kitiems veržiasi it lava iš ugnikalnio. Pasaulis, priešingai nei Fukuyama naiviai prognozavo, vėl turi istoriją. Kuri vėl liudija dviejų nesutaikomų stovyklų pasaulį: JAV ir demokratijos – vienoj pusėj, Kinija, jos satelitė, o netrukus gal jau ir vasalė Rusija bei dauguma kitų valdžios uzurpatorių – kitoje.
Taip buvo iki tada, kol Lietuva sugrįžo į pasaulio žemėlapį. Taip yra ir dabar. Ar verkšlentojai dėl santykių su Kinija lygiai taip pat lietų ašaras ir dėl pablogėjusių santykių su Brežnevo imperija, jei, tarkim, Lietuva tuo metu būtų laisva?
Politikai, kurie dūsauja dėl žlugusių santykių su Kinija, arba nėra nuoširdūs, arba nesigaudo politikoje. Nepagauna geopolitikos lūžio. Panašiai kaip nesigaudė tarpukario valdžia, SSRS laikiusi savo didžiausia drauge, net kariavusi SSRS pusėje kare su Lenkija, kai Piłsudskis
padarė stebuklą prie Vyslos, dvidešimčia metų atitolinusiu ir Lietuvos okupaciją.
Bet ar SSRS „užskaitė“ tą nuolankumą Lietuvai, kai atėjo eilė ją praryti? Diktatoriai nei ašaromis, nei seilėtomis sakmėmis apie draugystę netiki.
Lietuva yra Vakarų demokratijų pusėje. Jos tikslas yra daryti viską, kad pasaulio demokratijoms, įskaitant ir Taivano demokratiją, būtų geriau. Apie ką čia išvis ginčytis? Ekonomika aukščiau visko? Sorry, bet mūsų eksportas į Kiniją toks mizeriškas, palyginti su Kinijos ūkio dydžiu, tai jei tai yra argumentas, vadinasi, argumentų nėra.
Bet Taivane irgi visokių nuomonių dėl šalies ateities yra, ko anie neskelbia nepriklausomybės?
Yra. Kaip ir Lietuvoje. Tokia jau ta demokratija. Bet kai mes matome Taivaniečių atstovybę Vilniuje, logikos klaida yra matyti joje tik Taivano naudą ir bauginantį komunistinio drakono šešėlį. Lietuvos interesas šiandien yra būti didesniais taivaniečiais nei yra patys taivaniečiai.
Bet ar Vakarų demokratijos vienysis aplink JAV?
Neatmestina, kad ne. Greičiausiai – labai pavėluos. Vokietijos verslo elitas, kaip ir Italijos ar kitų ES narių verslo elitai, vedini godumo, nesugebėjo atsispirti pagundai greitai praturtėti Rusijoje mainais į „ypatingą“, nordstryminį santykių modelį su Rusija. Dar labiau tai tinka vokiečių, apskritai visų Vakarų verslininkų pagundai Kinijoje apibrėžti. Milijardiniai pelnai mainais į tylą dėl žmogaus teisių ir Kinijos militarizmo keliamo pavojaus.
Bet jei jau Vakarų demokratijos nesivienys aplink JAV, tada jau ar taip, ar kitaip, vis tiek galas. Vėl – ar nuolanki „draugystė“ su Stalino SSRS išgelbėjo Lietuvą 1940-ųjų birželį? Tai geriau jau su muzika. Prisiminus seną žemaičių anekdotą kor anus kavuosem?
Išankstinis atsiklaupimas dar nė vienos komunistų aukos neišgelbėjo. Kaip ir slėpimąsis už kitų nugarų. Tai gal jau geriau daryti, kad drakonui būtų sudėtingiau spjaudytis ugnimi, negu nuolankiai laukti, kol jis tą ugnį vietoj dabartinių seilių nukreips į Lietuvą?
Po Antrojo pasaulinio karo Europa, o ypač Prancūzija su Italija, kurių valdžioje buvo komunistų partijos, irgi turėjo daug iliuzijų dėl draugystės su SSRS. Prireikė Churchillio kalbos mažam Misūrio miestely Fultone esančiame Vestminsterio koledže, kad pasaulis atsitokėtų.
Churchillis tada irgi buvo „mažas“. Rinkimus prakišęs, senas politikas. Bet tas mažumas nesutrukdė paprotinti merkantilų pokarinį pasaulį, o pasauliui – įsiklausyti į mažą Churchillį.
Į Kinijos grėsmę per ilgai nekreipta dėmesio. Tiananmeno aikštės žudynės nuėjo kaip nuo žąsies vanduo. Dar gyva buvo SSRS, o ir drakonas dar ilgai po to vaidino žolėdį padarą.
Po Honkongo demokratijos sutrypimo, įprastais jau tapusių Pekino grasinimų suverenioms Europos šalims, dėl ugnimi besispjaudančio drakono tikslų, regis, nebekyla abejonių net vokiečių pramonininkams. Išmes ir juos už kalnieriaus, kai tik išmuš laikas. Varpai skambina ir jiems.
Kad ir kaip paradoksaliai skamba tai, ką sako M.Laurinavičius, Lietuvai iš tiesų kuo mažiau santykių su Kinija, tuo geriau. Mes nesuspėjom iki ausų įklimpti Kinijos ekonomikoje.
Blogai pačiai Kinijai. Tai Pekinui, siekiančiam globalaus viešpatavimo, reikia įtakos net tokioje mažoje šalyje kaip Lietuva. Tiesą sakant, ta isterija, su kuria komunistų drakonas dabar užvedinėjamas prieš Lietuvą, kaip tik ir parodo, kad valstybės svarba ne dydžiu matuojama.
