„Pyksti, vadinasi, esi neteisus“, moko kvaila patarlė, kartojama kvailų liaudies atstovų. Tai ta liaudies dalis, kuri yra pratusi šlovinti ir girti prisitaikėlių, susitaikėlių ir apgailėtinų aukų filosofiją. Neskubėk ir būsi pirmas. Duok durniui kelią. Trenkė į vieną žandą – atsuk kitą. Davė per abu žandus? Atvesk mušančiajam savo artimąjį, tegu muša ir jį.
Pyktis yra teisėta ir teisinga emocija. Ji skirta tam, kad apgintume savo asmeninę erdvę: jei niekada nepyksti, reiškia, esi medūza. Tavo durys atlapos, eina purvinais batais visi, kas nori. Pykčio žmogui reikia, kaip kariuomenės ir tankų reikia valstybei.
Krikščionys žino, kad net Jėzus pykdavo: kai išvarė prekijus ir pinigų keitėjus iš šventyklos, jis nekalbėjo mandagiai. „Von iš mano namų“, sakė išganytojas (ar gal kažkaip panašiai) visose keturiose Evangelijose. Jis gynė savo erdvę.
Lietuva yra keista. Viena vertus, mes prisimename laisvės kovų partizanus. Viena vertus, mus žavi Suomijos pavyzdys – šalis nepabūgo Josifo Stalino ir suomiai pleškino atėjusius Raudonosios armijos karius be gailesčio, tuo metu kai mes siuntėme savo rinktinius išdavikus Salomėją Nėrį, Petrą Cvirką, Liudą Girą į Maskvą, kad šie nebrangiai parduotų mūsų laisvę. Kiekvienas suomių nušautas okupantas reiškė ne tik nuostolį Maskvai, jis reiškė ir tai, kad tas suomis, kuris šaudė, ir jo šeima, nevažiavo gyvuliniais vagonais į Sibirą.
Paskui, regis, vėl buvo teisingi instinktai. Lietuva palaikė tuos, kas rinkosi prie Adomo Mickevičiaus paminklo į pirmąjį atvirą mitingą, kas sovietmečiu platino pogrindinę literatūrą, kas iš emigracijos stengėsi priešintis ir kenkti okupantams, o tie, kas „ir tada dirbo Lietuvai“ – nusipelnė paniekos.
Baltijos kelias ir Sąjūdžio mitingai irgi buvo, regis, ne apie tai, kaip išsitepkim vazelinu ir tada supkit kruškit mane jauną – ne, tai buvo apie tai, kad čia mūsų žemė ir mes šeimininkai. Tas pats buvo su jungimusi prie Europos Sąjungos ir NATO: mes patys renkamės, su kuo draugaujame ir kas mums naudinga. NATO yra gynybos ir pasipriešinimo agresoriams blokas, kuris ne dainas dainuoja, o turi ginklus, tankus, lėktuvus ir gali trenkti į dantis priešui, jei reikės.
Tačiau antra vertus, kuo toliau, tuo labiau Lietuvoje veši ir keroja kirmėlių ir šliužų filosofija: pažiūrėkite į visus ir kiekvieną, kas gina Petrą Cvirką ir jo paminklą. Net aklas ežys, nemokantis skaityti, suprastų: šiam vidutiniškų gabumų kolaborantui, kurio komunistinių knygų šiandien nei kas skaito, nei perka, paminklą pastatė ne už cukrinius avinėlius ir ne už kalvio Ignoto teisybę, o tik už tai, kad buvo rinktinis išdavikas, pardavęs savo šalį, jos laisvę ir jos saugumą. „Tai mūsų istorija, lapo neišplėši“ – taip pat ir kiekvieno ligos istorija irgi yra jo gyvenimo istorija, bet tai nereiškia, kad išpjautą auglį nori įsidėti į stiklainį ir pastatyti svetainėje matomoje vietoje.
Petras Cvirka ar Salomėja Nėris yra mūsų istorijos liūdna ir gėdinga dalis, kaip rusų imperijos kartuvės ar Holokausto nusikaltimai. Dar jūs Michailui Suslovui pastatykite paminklą už pokario nuopelnus, sovietizuojant Lietuvą. Argi jis – ne istorijos dalis? Ir rašė ne blogiau už Cvirką, žodį valdė.
Šiandien visokios sovietizuotos raudonskūrės grasildos ir komunistų liekanos labiausiai piktinasi tuo, kuo turėtume labiausiai didžiuotis.
Drąsus palaikymas Taivanui, atidarant jo atstovybę Vilniuje, pasaulio vertinamas kaip retas stuburo demonstravimas Kinijos urzgimo ir bauginimų akivaizduoje, Lietuvoje dažnai matomas kaip nemokėjimas susitaikyti ir pasitiesti kilimėlio vietoje, kad Kinija galėtų valytis į mus aulinius kareiviškus batus. Šiandien Margiris ir Herkus Mantas būtų Lietuvoje pasmerkti kaip nervingi ir pikti asocialai, kurie nemokėjo tartis gražiuoju.
Lietuvos kariuomenės stiprinimas ir ginklavimas, pasienio apsauga, ginantis nuo iškvaišusio Baltarusijos diktatoriaus, kurį palaiko branduolinis Rusijos caras, spygliuotos tvoros viela, mūsų vaizdo kameros ir šarvuočiai daugelio yra matomi kaip absurdiškos pastangos, kai galėtume tiesiog pasiduoti, nusileisti ir pabūti tyliai, kaip kažkada mus ir kitą Rytų Europą mokė aukštą postą užėmęs prancūzų chamas Jacques Chirac, kai mokė, kad „praleidote progą patylėti“.
Tauta, kuri nebemoka pykti, gintis ir žiūrėti savo interesų yra kaip šeimininkas, kuris drovisi namie įsirengti šarvuotas duris ir gerą spyną, nes jam labiau rūpi, kad kaimynai jo nepalaikytų nedraugišku.
Mes galime kuo puikiausiai būti draugiški. Draugiškumas yra žymiai labiau įtikinamas, kai jis paremtas užtaisytais ginklais ir kai pas mus į svečius vaikšto tik tada, kai pakviečiame, tik tie, ką pakviečiame, ir tik per tas duris, kurias pasirenkame atidaryti.
