Tradicinės šeimos vertybių gynėjai aršiai puola gėjų ir lesbiečių bandymus įteisinti partnerystės santykius. Esą šią riebią kiaulę seksualiniai iškrypėliai bando prakišti naudodami velnio Bibliją – Stambulo konvenciją.

Tarkim, skaistus ir nesuteptas tautos „žiedas“, smerkiantis Konvenciją, yra visiškai teisus. Tarkim, 2017-10-06 Konvencijos oficialaus vertimo į lietuvių kalbą tekste vartojama sąvoka „lytis socialiniu aspektu“ yra absurdo viršūnė, įžeidžianti garbaus tautiečio protą.

Išties, biologija pateikia geležinius įrodymus, kas yra kas, kokius išskirtinius ir specifinius lytinės tapatybės požymius turi vyras ir moteris. Pakanka atkreipti dėmesį tik į vieną, bet esmių esmę išreiškiantį požymį – gimdą. Ją turi moteris – žmonių giminės tęsėja.

Bet! Biologija bejėgė paaiškinti, kodėl, nuo galvos iki kojų įsisupusi į burką, jūroje maudosi fanatiška musulmonė, o pliaže nuogomis krūtimis saulei drąsiai „saliutuoja“ emancipuota skandinavė. Burka – niekis, kai kurios musulmonės yra apipjaustomos, kad nepatirtų gašlaus seksualinio malonumo, o liktų tik gimdymo mašinomis.

Jeigu, neduok Dieve, šios „mašinos“ bus apkaltintos svetimavimo nuodėme, tai gali būti užmėtytos akmenimis. Kokia stulbinanti priešybė nekompleksuotoms skandinavėms, kurios seksualinių santykių srityje neretai pačios imasi iniciatyvos!

Šie pavyzdžiai rodo: nors biologiniu aspektu visos Ievos dukros yra moteriškos lyties, tačiau jos skiriasi socialiniu aspektu – mentalitetu, vaidmenimis ir elgsenos modeliais.

Apskritai sąvokos „lytis biologiniu aspektu“ ir „lytis socialiniu aspektu“ yra logiškos ir išvestinės iš sąvokos „žmogus“. Koks proto bokštas, nebijodamas apsijuokti, tvirtins, kad žmogus yra tik išimtinai biologinis padaras, priklausantis primatų klasei ir itin triukšmingai didžiųjų žmogbeždžionių šeimai?

Apskritai sąvokos „lytis biologiniu aspektu“ ir „lytis socialiniu aspektu“ yra logiškos ir išvestinės iš sąvokos „žmogus“. Koks proto bokštas, nebijodamas apsijuokti, tvirtins, kad žmogus yra tik išimtinai biologinis padaras, priklausantis primatų klasei ir itin triukšmingai didžiųjų žmogbeždžionių šeimai?

Kas gali paneigti, kad žmogus yra ne tik biologinis, bet ir socialinis individas, visuomenės narys? Jeigu tai neigiančių minties gigantų vis dėlto yra, tikiuosi, jų neištiks žemesnės klasifikacijos primatams būdingas nekontroliuojamo pykčio priepuolis, jeigu išdėstysiu kai kurias elementarias tiesas.

Akivaizdu – biologiškai žmonės yra dviejų lyčių. Tačiau tai nereiškia, kad vyrą ir moterį skiria tik išimtinai biologiniai pažymiai – netgi neregio „matomi“ išvaizdos skirtumai, išoriniai ir vidiniai lytiniai organai, lytinių hormonų gamybą ir sėklidžių bei kiaušidžių veiklą reguliuojanti endokrininė sistema.

Ne mažiau svarbu, kad vyro – moters tandemą taip pat skiria tik jam ir jai būdingi esminiai socialiniai bei psichologiniai požymiai. Tai – padėtis visuomenėje ir šeimoje, socialiniai, profesiniai vaidmenys, pažeidžiamumo laipsnis ir savirealizacijos galimybės, taip pat mąstymo, jausmų, emocijų ir elgsenos ypatumai.

Žmogus, kaip biologinė būtybė, per pastaruosius 200 tūkstančių metų išliko praktiškai nepakitęs, o kaip socialinė būtybė vien per pastarąjį šimtmetį patyrė revoliucinį perversmą. Ypač milžinišką pažangą padarė moteris, iškovojusi rinkimų teisę ir įgijusi teisę į seksualinę laisvę.

Žmogus, kaip biologinė būtybė, per pastaruosius 200 tūkstančių metų išliko praktiškai nepakitęs, o kaip socialinė būtybė vien per pastarąjį šimtmetį patyrė revoliucinį perversmą. Ypač milžinišką pažangą padarė moteris, iškovojusi rinkimų teisę ir įgijusi teisę į seksualinę laisvę.

Netgi liberaliose Vakarų teisinėse sistemose (pvz., Anglijos, Velso, Vokietijos) iki XX amžiaus devintojo dešimtmečio buvo laikomasi nuostatos, kad vyras negali būti kaltas išprievartavęs savo žmoną, pasišventusią jam pagal santuokos įžadus. Apkaltinti vyrą savo žmonos išžaginimu atrodė ne mažiau absurdiška, kaip apkaltinti jį tuo, kad jis pavogė savo paties piniginę.

„Privilegija“ būti vyru reiškė teisę valdyti moterį seksualiai. Biologine prasme moteris nepavaldi laikui, ji liko tokia, kokia ją sutvėrė Kūrėjas. Kaip ir prieš 200 tūkstančių metų, ji turi dvi X chromosomas, gimdą, krūtis, kiaušides, didelę estrogeno koncentraciją kraujuje, etc.

Tačiau socialine prasme moteris iš pelenės virto princese. Moteris išstūmė buvusį „valdovą“ net iš valdžios olimpo, jos teisė disponuoti savo kūnu šventa ir neliečiama, seksualinė neliečiamybė yra besąlygiškai ginama įstatymo. O ir antrąją gyvenimo pusę veikiau renkasi moterys nei vyrai.

Taigi, moteris biologiniu aspektu liko šimtaprocentine Ievos dukra, o socialiniu pasikeitė radikaliai. Nepaisant šio akivaizdaus fakto, praktiškai visiems Stambulo konvencijos kritikams tvarų atmetimo sindromą kelia sąvoka „lytis socialiniu aspektu“. Ji apibrėžta kaip „socialiai susiformavę vaidmenys, elgsena, veikla ir bruožai, kuriuos tam tikra visuomenė laiko tinkamais moterims ir vyrams“ (Konvencijos 3 str. „c“ p.).

Tai reiškia, kad visuomenėje galiojančias vyrų ir moterų elgesio normas lemia socialiniai ir kultūriniai veiksniai. Lytis laikoma ne tik biologine, bet ir socialine sąvoka, o pastarosios sąvokos prasme moterimis ir vyrais ne gimstama, o tampama.

Absurdas? Kritikai, kurie ironizuoja, kad Konvencija iš dieduko nori padaryti bobutę ir atvirkščiai, sako „taip“. Atleisk jiems, Viešpatie, jie nesuvokia, ką kalba. Štai kiaušidės yra biologinis moters požymis, tačiau moters patiriama diskriminacija yra socialinis faktorius. Kitas pavyzdys: vyrai negimsta brutaliais smurtautojais, o tampa, moterys negimsta nuolankiomis aukomis, o tampa.

Žmonijai būdinga binarinė lyčių sistema (moters ir vyro). Lygiai taip, kaip teigia Biblija ir Koranas. Tačiau maža gimti vyru ar moterimi, jais reikia tapti. Ne biologine, o socialine prasme. Pavyzdžiui, grubūs posakiai „ne vyras, o mazgotė“ ir „boba su kiaušais“ nusako tai, kad moteris yra protinga, veikli, ryžtinga, o vyras – tingus, ištižęs mėmė, gryna bėda savo žmonai, vaikams ir artimiesiems.

Būti vyru arba moterimi reiškia nešti per visą gyvenimą Dievo dovaną arba, atvirkščiai, sunkų kryžių, nelygu, kaip kas jaučiasi vyro ar moters kailyje. Kas gali paneigti, kad vyras per visą sąmoningą gyvenimą turi nuolat įrodinėti savo vyriškumą, o moteris – savo moteriškumą?

Vyrus ir moteris skiria tik jiems būdingi biologiniai požymiai. Jie suteikia platų galimybių spektrą, o vyrų ir moterų socialinius vaidmenis, elgseną, veiklos ypatumus, teises ir pareigas apibrėžia jau ne biologija, o konkrečioje visuomenėje vyraujančios „vyriškumo“ ir „moteriškumo“ sampratos.

Vyrus ir moteris skiria tik jiems būdingi biologiniai požymiai. Jie suteikia platų galimybių spektrą, o vyrų ir moterų socialinius vaidmenis, elgseną, veiklos ypatumus, teises ir pareigas apibrėžia jau ne biologija, o konkrečioje visuomenėje vyraujančios „vyriškumo“ ir „moteriškumo“ sampratos.

Bet! Motina Gamta į pasaulį paleidžia ne tik vyrus ir moteris, ji ir pateikia tikrų siurprizų: yra žmonių, kurie visiškai ar iš dalies nesutapatina savęs su įgimta lytimi. Šie žmonės yra už binarinės sistemos, grįstos jo ir jos biologiniais skirtumais, ribų. Jie laikomi translyčiais, trečiąja lytimi, etc.

Tai ne tik etiketės problema. Konvencijoje įtvirtinta sąvoka „lytis socialiniu aspektu“ apima ir žmones, kurie negali būti besąlygiškai priskirti konkrečiai lyčiai. Socialiai susiformavę jų vaidmenys ir elgsenos stereotipai gali būti laikomi tinkamais moterims ir vyrams.

Iškalbingas šio teiginio pavyzdys – translyčiai asmenys, kurių vidinis „aš“ nesutampa su kūnu, kuriame jis yra įkalintas. Translyčiai jaučiasi esantys priešingos lyties negu jų biologinė lytis, kurios geležiniu įrodymu yra genitalijos, lytiniai hormonai ir chromosomų rinkinys.

Translytis – tai moteris vyro kūne arba, atvirkščiai, vyras moters kūne. Nėra pagrįstos teorijos, kokiu laipsniu translyčio fenomeną lemia genetiniai ir biologiniai veiksniai, kokiu – socialiniai ir kultūriniai veiksniai. Vis dėlto šie asmenys dažniau susitapatina su ta lytimi, kurios aplinkoje jie buvo auklėjami.

Translytis – tai moteris vyro kūne arba, atvirkščiai, vyras moters kūne. Nėra pagrįstos teorijos, kokiu laipsniu translyčio fenomeną lemia genetiniai ir biologiniai veiksniai, kokiu – socialiniai ir kultūriniai veiksniai. Vis dėlto šie asmenys dažniau susitapatina su ta lytimi, kurios aplinkoje jie buvo auklėjami.

Tas pats pasakytina apie transvestitus ir interseksualus. Pastaroji sąvoka apima asmenis, kurie dar nuo antikos laikų buvo laikomi hermafroditais. Tai žmonės, kurių įgimti lytiniai požymiai ir reprodukciniai organai yra būdingi tiek moterims, tiek vyrams.

Skirtingai nuo minėtų kategorijų asmenų, gėjai ir lesbietės, kuriems būdingas seksualinis potraukis ir seksualinis elgesys tarp tos pačios lyties asmenų, neturi problemų dėl savo lytinės tapatybės.

Vis dėlto dauguma gėjų ir lesbiečių gyvena savotiškame pogrindyje, nes vis dar gajus neigiamas visuomenės požiūris į juos, o jų partnerystė nėra įteisinta. Homoseksualai yra vieni iš daugelio pažeidžiamų asmenų, kurių teisės nėra deramai apgintos.

Būtent Stambulo konvencija ragina nuo visų formų – psichinio, fizinio, lytinio ir ekonominio – smurto artimoje aplinkoje apsaugoti moteris, sutuoktinius ir partnerius, netaikant jokios diskriminacijos dėl biologinės ar socialinės lyties, seksualinės orientacijos ar lytinės tapatybės (Konvencijos 1 str. 1 d. „a“ p.; 3 str. „b“ p.; 4 str. 3 d.).

Tad kodėl ši Konvencija yra agresyviai puolama ir drabstoma purvais, o jos šalininkai laikomi vos ne pedofilais ir seksualiniais išsigimėliais? Kodėl netolerantiški ir neapykantos kitiems pritvinkę žmonės laiko save žemės druska ir giriasi tuo, ko reikėtų gėdytis?

Taiklų ir sąmojingą atsakymą į panašaus tipo klausimus daugiau nei prieš pusantro tūkstančio metų pateikė šventasis Augustinas: toks yra žmonių aklumas – girtis savo aklumu.

P.S. Panašu, kad liberalūs politikai nesugeba iššifruoti sąvokos „lytis socialiniu aspektu“ tikrosios prasmės. Dėl tos priežasties jie tik kelia informacinį triukšmą, bet nededa realių pastangų įtraukti Stambulo konvencijos ratifikavimo klausimą į Seimo sesijų darbotvarkę.