Į Seimą 2020 m. rudenį Lietuvos gyventojai išrinko šešias partijas, neskaitant pavienių parlamentarų, laimėjusių vienmandates. Dabar parlamente jau yra aštuonios frakcijos, net penkios iš jų – opozicijoje. Tačiau šis politinis dauginimasis neturi nieko bendro su rinkėjų atstovavimu ar programomis.

Mes dažnai gręžiojamės į Vakarus, ieškodami ten demokratijos standarto (kartais dar gręžiojamės į Singapūrą, kai norime efektyvių politinių sprendimų; tada demokratiją patogiai ignoruojame). Ne viskuo iš ten reikėtų žavėtis – pavyzdžiui, ideologinis susipriešinimas JAV yra pavojingas reiškinys, o privalomas balsavimas Belgijoje savo esme prieštarauja laisvai balso teisei. Tačiau Šiaurės ir Vakarų Europoje nusistovėjęs atstovavimo modelis turi savų pliusų.

Paimkime pavydžiu Vokietiją. Kai studentams pasakoju apie šios šalies partijas, susimąstau apie jų kūrimosi logiką, kuri skiriasi nuo Lietuvos. Politiniai dariniai ten atsiranda ne pagal populiarių politikų užgaidas, o atliepdami (naujus) idėjinius ir socialinius skirtumus, istorinius lūžius.

Paimkime pavydžiu Vokietiją. Kai studentams pasakoju apie šios šalies partijas, susimąstau apie jų kūrimosi logiką, kuri skiriasi nuo Lietuvos. Politiniai dariniai ten atsiranda ne pagal populiarių politikų užgaidas, o atliepdami (naujus) idėjinius ir socialinius skirtumus, istorinius lūžius.

Nors dvi Vokietijos tradicinės partijos – socialdemokratai ir krikščionys demokratai – kartais yra apibūdinamos kaip visuotinės, plačios orientacijos, visgi jos pokaryje rėmėsi į religinę ir klasinę takoskyras. Katalikai, vidutinė klasė buvo labiau krikdemų rinkėjai. Darbininkai ir protestantai dažniau balsavo už socialdemokratus. Savo nišą rado ir nedidelė liberalų partija.

Ilgą laiką šios „dviejų su puse“ partijų (pusė – liberalai, nulėmę ne vienos koalicijos sudarymą) sistemos vokiečiams užteko. Žinoma, visuomenė ir politika nestovi vietoje. Nuo pokario Vokietijoje įvyko trys esminiai pokyčiai.

Pirma – sulig karo nemačiusia, progresyvia nauja vokiečių karta XX a. antroje pusėje iškilo žalieji (tie patys, kurie dabar su socialdemokratais ir liberalais sudarys šviesoforo koaliciją). Antra – Rytų Vokietijos prisijungimas lėmė ekskomunistinės partijos atsiradimą ir ilgainiui radikalios kairės sustiprėjimą. Trečia – Alternatyva Vokietijai neseniai iškilo kraštutinėje dešinėje kaip reakcija į eurozonos krizę ir imigraciją. Taigi, trys naujos partijos atliepė politinius lūžius.

Dabar pažvelkime, kaip naujos partijos kūrėsi pas mus.

Naujoji sąjunga atsirado, nes Paulauskui pralošus prezidento rinkimus reikėjo kažką veikti. Darbo partija susikūrė, nes Uspakichui reikėjo savo naudai paveikti Lietuvos politiką. Paksas buvo nekaltas ir taip prasidėjo „Tvarka ir teisingumas“ (amžiną atilsį). Socdarbiečiai susikūrė, nes Kirkilas susipyko su Palucku. Regionų partiją Pinskus subūrė, nes jam atsibodo Kirkilas. Naują partiją žada kurti Skvernelis, nes su Karbauskiu ne pakeliui dėl demokratijos ar dar kažko.

Jei Vokietijoje partijos kuriamos tam, kad atstovautų rinkėjus ir idėjas, Lietuvoje jos kuriamos tam, kad atstovautų politikus. Nieko keisto, kad partijų mūsų Seime yra dvigubai daugiau nei prasmingų idėjų.

Jei Vokietijoje partijos kuriamos tam, kad atstovautų rinkėjus ir idėjas, Lietuvoje jos kuriamos tam, kad atstovautų politikus. Nieko keisto, kad partijų mūsų Seime yra dvigubai daugiau nei prasmingų idėjų.

Iš visos eilės naujų darinių pastaraisiais dešimtmečiais tik Laisvės partija susikūrė sociologiniu ir idėjiniu pagrindu. Kaip parodo naujame savo tyrime (publikuotame žurnale Politologija) Ainė Ramonaitė, ši partija atliepė vertybių kaitą jaunojoje kartoje (mano vertinimu, panašiai, kaip žalieji Vokietijoje) ir konsolidavo liberalius rinkėjus. Tačiau tai išimtis iš taisyklės.

Partijų dauginimąsi skatina trys dalykai: pralaidi Seimo rinkimų sistema, politikų įpročiai ir dalies rinkėjų mąstymas (tuo skiriamės nuo vakariečių), kad naujas visada yra geriau. Šių dalykų greitai nepakeisime. Tačiau galime pažiūrėti, kaip atrodytų prasmingas Lietuvos partinis laukas.

Visų pirma, užtektų trijų didesnių partijų: Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD), Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS). TS-LKD geopolitiškai atstovautų griežtą poziciją Rytų atžvilgiu, LSDP ir LVŽS (ką parodė ir reakcijos į migrantų krizę, taip pat Taivano atstovybę) – minkštesnę.

Pastarąsias partijas atskirtų LSDP nuoseklesnė pozicija gerovės valstybės atžvilgiu ir europinis įsipareigojimas (visgi priklauso Europos socialistų partijai). LVŽS atstovautų konservatyvų-autoritarinį vertybių sparną, kartais išeidama su pasiūlymais, būdingais ekonominei kairei.

Be TS-LKD, LVŽS ir LSDP dar vietos būtų Laisvės partijai (progresyvesni nei LSDP ir TS-LKD rinkėjai), ypač jei ateityje ji apimtų daugiau žaliųjų ir socialinio teisingumo akcentų. Turiu įtarimą, kad išsilavinusių, jaunų miesto rinkėjų sluoksnis artimoje ateityje užsinorės kokybiškų viešųjų paslaugų.

Viskas. Lietuvos politinei padangei pilnai užtenka TS-LKD, LVŽS, LSDP ir Laisvės partijos. Visos kitos frakcijos ir partijos yra nereikalingos, perteklinės. Redundant, kaip sako anglai.

Darbo partija laisvai rastų bendrą mintį su LVŽS. Skvernelio frakciją reikėtų paskirstyti plačiau – Tomilinas ir Skvernelis pas socialdemokratus, Bakas ir Baškienė – pas konservatorius. Liberalų sąjūdis dabar nėra nei liberalai, nei sąjūdis. Nuosaikūs jų politikai (Lopata, vyresnysis Gentvilas) rastų vietą TS-LKD, liberalesniems – Laisvės partija.

Darbo partija laisvai rastų bendrą mintį su LVŽS. Skvernelio frakciją reikėtų paskirstyti plačiau – Tomilinas ir Skvernelis pas socialdemokratus, Bakas ir Baškienė – pas konservatorius. Liberalų sąjūdis dabar nėra nei liberalai, nei sąjūdis. Nuosaikūs jų politikai (Lopata, vyresnysis Gentvilas) rastų vietą TS-LKD, liberalesniems – Laisvės partija. Agroliberalai ir taip kartais balsuoja kaip LVŽS, ten jiems ir vieta. Lietuvos lenkų rinkimų akcijai reikėtų apsispręsti – arba toliau rizikuoja su 5 proc. barjeru, arba šliejasi prie LSDP ar LVŽS.

Dar yra Regionų partija, bet šis vienmandačių laimėtojų (ir būsimų pralaimėtojų) būrys mažai kam įdomus. Gali grįžti ten, iš kur atėję – į mišrią grupę.

Tokia partinė sistema būtų prasminga, skirtingai nei dabartinė partijų, ambicijų ir jų lyderių košė. Tačiau realybėje, tikėtina, turėsime tik dar daugiau politinių darinių. Kartą paragavęs, negali sustoti.

Žiūrėkime, kad dar kokia Gitano Nausėdos partija „Lietuva pirmyn“ prieš kitus Seimo rinkimus neišdygtų.