Mano bičiulis rėžė, kad Kremliuje tikriausiai trūksta ordinų, mat per paskutinius dešimt metų tiek medalių turėjo būti išdalinta ir toliau yra dalinama, kad jau nebespėja kalti. Lavrovui, Šoigu ir įvairiems saugumiečiams tikriausiai jau pradeda kabinti medalius ant nugarų. Nes krūtinės jau papuoštos. Nebetelpa.

Paprašiau, kad paaiškintų šitą teoriją, į ką jis atsakė: „kai prasidėjo BLM, pats pradėjau ploti“. Aš, tiesą sakant, net nežinojau, ką BLM reiškia. Turėjau ieškoti internete. Pasirodo, Black Lives Matter. Jėzus Marija. Negi ir ten meška prikišo savo leteną?

Anot Vanios, per paskutinius dešimt metų Rusija nė karto nepralaimėjo. Pasijuokėm šiek tiek. Aptarėm, kas vyksta kriptovaliutų rinkose ir aš nuėjau miegoti.

Kitą rytą pradėjau galvoti apie tai, ką pasakė Vania. Kas gi nutiko per paskutiniuosius dešimt (ir daugiau) metų? Prisiminkime.

Dar prieš daugiau nei dešimt metų – per savotišką pasirengimo ciklą – Litvinenko buvo nunuodytas Jungtynės Karalystės teritorijoje. Kadangi už tai per nagus niekas negavo, tai vėliau, toje pačioje Didžiojoje Britanijoje, buvo pabandyta nunuodyti ir Skripalius. Beveik pavyko. O gal ir ne beveik – dabar jau nelabai aišku nei kur jie yra, nei ar yra gyvi. 1:0.

Krymas pasiimtas taip elegantiškai, kad net apsiverkt buvo galima. Pagal geriausius madų šou tradicijas. Prasiėjo podiumu, „sužavėjo“ liaudį ir liko visam laikui diktuoti madas. 2:0.

Konfliktas Donbase nebuvo toks elegantiškas. Bet kai numuši trečios šalies keleivinį lėktuvą ir gauni už tai per nagus „pasmerkimo“ ir „susirūpinimo“ botagu, tai iš esmės galima sakyti, kad primušei nemažai bankių be atsako. 7:0.

Konfliktas Donbase nebuvo toks elegantiškas. Bet kai numuši trečios šalies keleivinį lėktuvą ir gauni už tai per nagus „pasmerkimo“ ir „susirūpinimo“ botagu, tai iš esmės galima sakyti, kad primušei nemažai bankių be atsako. 7:0.

Sirijoje, panašu, laimėta į vienus vartus . Kai viskas prasidėjo, karinėje bazėje stovėjo surūdiję lėktuviukai. Dabar modernizavosi taip, kad užteks dar ilgam. Bashar al-Assad – vėl (arba vis dar) prezidentas. 20:0.

Apskritai, dėl Sirijos ir Krymo tikriausiai reiktų padėkoti Obamai. Bet čia, žinoma, tik mano (lenkų kilmės lietuvių dainininko) bei kažkokio Harvardo profesoriaus, kurio rašinį galite pasiskaityti čia, nuomonė. Bendrai, žinoma, Obamos negalima kritikuoti. Nemadinga. Ir negalima. Ir, jei Beyonce ir Jay-Z skaito šį straipsnį, aš jų labai atsiprašau.

Obamos prezidentavimas, kurį geriausiai galima būtų apibūdinti kaip buvimą fainu, tiko. Deja, dvi kadencijos greitai baigėsi. Nieko tokio. Amerikai buvo suinstaliuotas Donaldas Trumpas. 50:0.

Kai Trumpo nebeliko, atsisveikinimui, buvo surengtas visų žvaigždžių rungtynių tipo cirko pasirodymas Kapitolyje. Čia tas atvejis, kai laimi prieš silpnesnę komandą 50 taškų skirtumu, bet vis tiek paskutinę sekundę, su sirena, įdedi iš viršaus – totalus pažeminimas. Beje, vienas iš pagrindinių klounų, dalyvavusių tame išpuolyje, dabar yra Minske ir prašo Baltarusijos politinio prieglobsčio. Kur daugiau pabėgsi, jei ne į svetingiausią šalį, kuri užjaučia, supranta ir kurios pagrindinė maitintoja yra tokia pat gera?

Pateikiau tik kelis įvarčių, dėjimų iš viršaus ir tritaškių su bauda pavyzdžius. Nors labiausiai čia tiktų regbio terminas žeminimas – kamuolio prispaudimas varžovų įskaitiniame plote.

Gali kilti klausimas, kodėl mums, Vakarams, taip lengva įmušti įvarčius, primesti taškų ir atlikti žeminimus. Atsakymas tikriausiai yra toks: mes žaidžiame dėl proceso, jie žaidžia dėl rezultato.

Gali kilti klausimas, kodėl mums, Vakarams, taip lengva įmušti įvarčius, primesti taškų ir atlikti žeminimus. Atsakymas tikriausiai yra toks: mes žaidžiame dėl proceso, jie žaidžia dėl rezultato.

Mes kažkaip pamiršom, kad ideologija yra priemonė, ne tikslas. Demokratija dėl demokratijos, žmogaus teisės dėl teisių ir t.t. ir pan. skamba labai smagiai, kai gyvename ramiai ir turime laiko progresuoti. Bet kai užsiimame pažanga tuo pat metu, kai reikia kariauti su barbarais, mes nesutelkiame dėmesio į tai, kas svarbiausia – išgyvenimą. Kodėl? Nes turėjome ilgą pergalių seriją (namie ir išvykoje), pripratome laimėti ir pradėjome žaisti dėl to, kad tiesiog žaistume (panašiai, kaip mūsų krepšinio rinktinė). Tai privedė prie susiskaldymo, kuris mus silpnina, ko kažkodėl nejaučiame arba nenorime pastebėti.

Ir visiškai nesvarbu, dėl ko esame susiskaldę: skiepyti prieš antivakserius, „Ryto“ gerbėjai prieš „Žalgirio“ fanus, Laisvės Partija prieš Šv. Puidoką, Nausėda prieš Šimonytę. Barbarui visiškai nesvarbu, dėl kokių konkrečių priežasčių mes pykstamės viduje. Svarbu, kad būtume susipykę. Taip pat, jis mūsų muštynes mielai pafinansuos. Jis – imperatorius, mes – gladiatoriai. Ir tie gladiatoriai yra įvairaus lygio: nuo politikų iki komentatorių internetinėje erdvėje, kur iš esmės jau dešimtmečius vyksta kibernetinis pilietinis karas.

Skaldyti Vakarų visuomenes yra nepaprastai lengva. Kodėl? Todėl, kad mes užsižaidėm savo pačių sugalvotą žaidimą.

Pamiršom, kad demokratija iš esmės yra priemonė atsikratyti absoliutizmo ir autokratijos mūsų pačių naudai. Tai yra priemonė siekti ekonominių tikslų ir – per ekonominę pažangą – užtikrinti taiką. Dabar gi mes ją naudojame ne pažangai, o muštynėms tarpusavyje – tarp šalių, tarp interesų grupių šalies viduje ir t.t. – ką puikiai supranta ir kuo labai lengvai naudojasi barbarai. Ir mes jiems leidžiam. O kaip gi mes galime neleisti, jeigu patys šį žaidimą sugalvojome? Būtent tokį argumentą jie naudoja prie mūsų ir prie lenkų valstybinių sienų.

Paskutinį kartą ideologijos eksportu mes užsiėmėm tikriausiai Algirdo laikais. Nuo to laiko praktiškai visada buvome ideologijos importuotojais: krikščionybės, komunizmo, demokratijos ir t.t. Pataisymas: priverstiniais importuotojais.

Lietuvoje suprasti prekybą ideologija nėra lengva. Mums ši tarptautinės prekybos sritis yra gana svetima. Paskutinį kartą ideologijos eksportu mes užsiėmėm tikriausiai Algirdo laikais. Nuo to laiko praktiškai visada buvome ideologijos importuotojais: krikščionybės, komunizmo, demokratijos ir t.t. Pataisymas: priverstiniais importuotojais.

Krikščionybės eksportas buvo svarbus bažnyčiai pirmiausia ekonominiu požiūriu. Demokratijos eksportas taip pat yra svarbus ekonominiu požiūriu. Kai kas pasakytų, kad skiriasi marketinginės žinutės, bet, kita vertus, abi prekybos misijas – tiek krikščionybės, tiek demokratijos – dažnai lydi kruvini kryžiaus žygiai, karai ir t.t. Bet svarbiausia visoje šioje istorijoje yra tai, kad ideologija yra prekė, skirta kitiems, ne mums. Mes ją turime vartoti labai atsargiai ir atsakingai, nes labai lengva perdozuoti.

Sakydamas, jog, cituoju, „demokratinių vertybių bendruomenė pastaruoju metu praranda pozicijas prieš autoritarizmą“, Gabrielius Landsbergis yra beveik teisus. Beveik, nes demokratinių vertybių bendruomenė praranda pozicijas prieš autoritarizmą daugmaž nuo to laiko, kai smogė 2008-2009 metų ekonominė krizė. Tai, kad Obama buvo išrinktas 2008-ais, su krize nieko bendro neturi. O kad gaunam 0:51… negaliu atsakyti, nes nesu tikras, kaip reaguos Jay-Z ir Beyonce, kai perskaitys.

Vakaruose lyderiai yra tampomi visomis įmanomis kryptimis. Reikia derinti tūkstančius interesų, dalyvauti rinkimuose ir t.t. Sporto terminais, žaidžiama ir futbolą, ir krepšinį, ir beisbolą, bėgama sprintą su barjerais ir maratoną vienu metu. Barbaras žaidžia vieną žaidimą. Jam kitos sporto šakos neegzistuoja.

„Kleptokratija yra santvarka, kuri negali gyvuoti amžinai“, pasakė mano bičiulis Vania, „vieną dieną nebebus, ką vogti, ir viskas subyrės“. Aš labai tikiuosi, kad Vania yra teisus. Bet jis tą sakė praeito dešimtmečio viduryje. Kiek dar reikės laukti?

Kol kas mes gaunam sausai. Visi žinome, kas būna, kai mūsų krepšinio rinktinei leidžiama įsimėtyt: varžovai lieka sutrypti. Taip pat žinome, kaip mūsų tautiečiai mėgsta palaikyti tuos, kurie laimi: Chicago Bulls (bet tik su Džordanu), FC Barcelona (bet tik su Messi) ir t.t. Ši tendencija yra gana pavojinga. Daugiau nei dešimt metų barbarams buvo leidžiama įsimėtyti ir kai jie prasižengdavo, teisėjai nešvilpdavo, buvo akli, arba jų išvis nebuvo, nes reikėjo dalyvauti kitose rungtynėse.

Melskimės, kad mūsų komanda surastų savo Rudy Gobert’ą ir 52-ojo taško barbarai nepelnytų. Galų gale, net „Žalgiris“ laimėjo dvi iš eilės. Gal ir mums pavyks nepralaimėt.