Aistros pasiekė tokį tašką, kad net viešai imta kalbėti, jog baltarusių ar lenkų pasieniečiams nesusivaldžius gali būti atidengta ugnis. Tokiu būdu hibridinis karas migrantais turėjo visas galimybes virsti realiu ginkluotu konfliktu.
Konfliktu, įtraukiančiu net tik Lenkiją ir Baltarusiją, bet ir NATO bei Rusiją. Aistros pasienyje vis tik nurimo, šūviai nenuaidėjo. Tad gera proga pakalbėti apie Lietuvos saugumą užtikrinančias ginkluotąsias pajėgas. Juo labiau, kad šiandien minima Lietuvos Kariuomenės diena.
Mįslė: jos auga ir stiprėja, bet vis dar mažos. Kas? Atsakymas – Lietuvos ginkluotosios pajėgos. Lietuva su Lenkija turi 104 kilometrų ilgio valstybinę sieną. Šis ruožas dar vadinamas Suvalkų koridoriumi. Tai geopolitiškai svarbi teritorija, kuri skiria Rusijai priklausančią Kaliningrado sritį ir Baltarusiją. O taip pat Suvalkų koridorius sausuma jungia ne tik Lietuvą, bet ir Latviją bei Estiją su NATO pajėgomis Europoje. Užėmus šį koridorių, Baltijos šalys būtų atskirtos nuo likusių NATO pajėgų.
Tikėtina, kad esant ginkluotam konfliktui tarp NATO ir Rusijos, būtent tarp Lenkijos ir Lietuvos pasienio vyktų pirmieji ir didžiausi kariniai susirėmimai. Pamodeliuokime situaciją. Iš Kaliningrado pusės į Lietuvos teritoriją įsiveržia 200 tūkst. dydžio priešo kariuomenė.
Jos dispozicijoje apie 1020 įvairios modifikacijos tankų, o taip pat per 1,120 įvairių artilerinių sistemų. Puolantieji taip pat naudoja per 2400 kovos mašinų. Palaikymui iš oro naudojami 400 kovos lėktuvų, 140 sraigtasparnių. O siekiant NATO oro policijos misiją paversti neefektyvia, panaudojamos 62 žemė-oras raketų kompleksai.
Kad maža nepasirodytų, tuo pat metu iš Baltarusijos, kuri turi pasirašiusi karinio aljanso sutartį su Maskva, į Lietuvą įžengia 120 tūkst. dydžio karinis kontingentas. Puolantieji naudoja nuo 500 iki 670 tankų ir apie 700 kovos mašinų.
Kaip galvojate, esant tokio dydžio puolimui, kokios Lietuvos kariuomenės galimybės atsilaikyti? Yra šansai sutriuškinti priešą ir išsaugoti šalies valstybingumą? Ar užtektų mums karių, prieštankinių ginklų ir sunkiosios karinės technikos bent sustabdyti priešą ir sulaukti, kol ateis NATO šalių narių pagalba?
Tebūnie tai retoriniai klausimai.
Jei kažkam pasirodė puolančiųjų dydis per daug išpūstas ir nerealus, tai atsakymas paprastas. Skaičiai paimti iš 1973 metais vykusio taip vadinamo Jom Kipuro karo. Tuomet Izraelį netikėtai vienu metu užpuolė Egiptas ir Sirija. Izraelio kariuomenė atsilaikė ir išsaugojo šalies valstybingumą, nors nuostoliai buvo nemaži.
Lietuvoje politikų, o kartu ir visuomenės požiūris į savo ginkluotąsias pajėgas – pripuolamasis. Visišką ignoravimą ir nesirūpinimą savo kariuomene keičia masinis palaikymas. Jo metu daugelis užsirašo į savanorių ar šaulių pajėgas, valstybės biudžete didinamas finansavimas krašto apsaugai, palaikomos kitos krašto gynybą stiprinančios iniciatyvos. Tuomet vėl atoslūgis.
Nesirūpinimo ginkluotomis pajėgomis dugnas pasiektas 2008 – 2012 metais. Pradžioje be didesnių ir gilesnių diskusijų atsisakyta vykdyti jaunuolių šaukimą į privalomą karinę tarnybą. 2008 metais prasidėjusi pasaulinė finansų krizė ypač skaudžiai smogė Lietuvai. Tuometinė Andriaus Kubiliaus konservatorių vyriausybė biudžetines išlaidas karpė nuo visur, ir krašto apsauga nebuvo išimtis.
NATO džentelmeniškas įsipareigojimas krašto apsaugai skirti bent 2 proc. šalies BVP Lietuvoje buvo pamirštas ir ignoruotas. Viskas išėjo taip, kad tuo metu Lietuva gynybai finansuoti skyrė mažiau nei 1 proc. nuo BVP.
Viskas aukštyn kojom Lietuvoje apsivertė 2014 metais, o tam didžiausios įtakos turėjo įvykiai Ukrainoje. Pirmiausia Kremlius okupavo ir aneksavo Krymo pusiasalį. Vėliau Maskvos remiami ginkluoti separatistai ir taip vadinami „savanoriai“ iš Rusijos įžiebė ginkluotą konfliktą rytų Ukrainoje. Lietuvoje ore pakibo nuojauta, kad kita Kremliaus agresijos stotelė – Baltijos šalys.
Lietuvoje skubiai grąžintas jaunuolių privalomas šaukimas į kariuomenę. Prisiminti NATO 2 proc. nuo BVP finansavimo įsipareigojimai. Už 385,6 mln. eurų Lietuva iš Vokietijos įsigijo 88 pėstininkų kovos mašinų „Boxer“. 2015 metais iš Vokietijos įsigyta 155 mm. kalibro savaeigės haubicos Pzh2000.
Tiesa, tik 16 haubicų skirta kovinėms užduotims vykdyti. Po vieną pritaikyta šaudymo ir vairavimo treniruotėms, o trys skirtos atsarginėms dalims. Be to, 2016 metais už 100 mln. eurų Lietuva iš Norvegijos pirko vidutinio nuotolio priešlėktuvinės gynybos sistemas NASAMS. O kur dar mažesnės apimties pirkimai, kai iš Lenkijos buvo įsigyta nešiojama artimojo nuotolio oro erdvės gynybos raketinė sistema „GROM“ ar iš JAV papildomai įsigyta nešiojamoji vidutinio nuotolio prieštankinė raketų paleidimo sistema „Javelin“.
Viskas teisinga, logiška ir gražu, jei ne vienas „bet“. Įsigyti dar nereiškia pristatyti. Dalis tų įsigijimų padaryti, bet pačios ginkluotos sistemos pilnai nėra pasiekusios Lietuvos. Kai kas atkeliaus gerokai vėliau.
Blogai ir tai, kad, panašu, pandemija, migrantai ir kiti klausimai vis labiau dėmesį nukreipia nuo karinių pajėgumų stiprinimo. Prarandamas tam tikras veikimo pagreitis. Atsiranda apatiškumas.
Kariuomenės pajėgumui labai reikšmingi du faktoriai: a) ginkluotųjų pajėgų dydis ir b) turima ugnies galia. Nors šalyje grąžinta privaloma jaunuolių karinė tarnyba, realiai ji veikia specifiškai. Į kariuomenę pašaukiama tik dalis jaunuolių. Vis dar turime tokius pajėgumus, kad neįmanoma į karinę tarnybą pašaukti absoliučios daugumos jaunuolių. Paprasčiausiai nėra kareivinių, kur būtų galima apgyvendinti šauktinius. Pašaukus visus, trūktų ekipuotės komplektų, ginklų. Tad tarnauti iš esmės eina savanoriai.
Kitas dalykas, klausimas, kaip sektųsi į kariuomenę šaukti absoliučią daugumą jaunuolių. Ar kariuomenė sugebėtų įtikinti jaunuolius, kad tarnyba Lietuvos ginkluotose pajėgose yra garbės ir pilietiškumo reikalas? O metai, praleisti kariuomenėje, nėra nepataisoma žala jaunuolių ateičiai. Kaip žinia, žmonių įtikinėjimas nėra stiprioji valstybės veiklos pusė.
Lietuvos kariuomenės ugnies galios didinimas pastaruoju metu taip pat apstojo. Susidaro įspūdis, kad ambicingesni tikslai nebekeliami. O pagrindiniai įsigijimai jau įvyko ir artimiausiu metu nieko naujo čia laukti neverta.
Kuriant kariuomenę labai svarbus nuoseklus darbas. Neįmanoma kokybiškai parengti kariuomenės pripuolamuoju metodu. Mintis – trejus metus nesirūpinsime, bet per metus viską, ko nepadarėme, padarysime ir net dar daugiau nuveiksime – neteisinga. Gyvenime taip nebūna. Nėra pastovumo, nėra rezultatų.
Šiandien Lietuvos kariuomenės diena. Sveikinu mūsų kariškius ir jų šeimos narius su švente. Palinkėčiau Lietuvos ginkluotosios pajėgoms neiškristi iš visuomenės ir politikų prioritetų sąrašo. Visuomet sulaukti tinkamo dėmesio ir finansavimo.
Prancūzų imperatoriui ir karvedžiui Napoleonui priskiriama frazė: „kas nemaitina savo kariuomenės – maitina svetimą“. Tad deramai „maitinkime“ savo kariuomenę.
