Delfi.lt paskelbtas Arkadijaus Vinokuro straipsnis yra chrestomatinis pavyzdys, kaip veikia propagandos metodai. Beje, itin mėgti KGB ir dabar tebenaudojami totalitarinių režimų, siekiant diskredituoti ir nutildyti valdžios kritikus ir taip įtvirtinti bekompromisę savą tvarką tiek viešojoje erdvėje, tiek kasdieniame gyvenime.
Būtent todėl Sveikatos teisės institutas (toliau – STI) reaguoja į A. Vinokuro tekstą.
Pirmasis propagandos metodas, kurį naudoja A. Vinokuras, oponentui „užklijuojama etiketė“. Šis metodas pradedamas taikyti jau straipsnio pavadinime „STI jau niekada neatsikratys žudikų etiketės“. Kategoriškas ir vienareikšmiškas teiginys, ar ne?
Tokios kategoriškos išvados paprastai daromos, kai kalbama apie konkrečius, įvykusius, įrodytus ir nekvestionuojamus faktus. Pavyzdžiui, kai yra pasibaigęs ikiteisminis tyrimas, įrodyta kaltė ir priimtas teismo nuosprendis, kad asmuo ar jų grupė įvykdė nusikaltimą. Tačiau šiuo atveju tai yra netiesa, šmeižtas.
Tačiau etikečių klijavimo metodo tikslas toks ir yra. Svarbu, kad, užkabinus kuo skandalingesnę etiketę, būtų sumenkinta taikinio reputacija.
Toliau A. Vinokuras rašo: „Sveikatos teisės institutas“ visuomenėje kaltinamas neatsakingu kalbėjimu nužudžius jauną motiną. Moteris savo FB paskyroje platino STI „ekspertų“ pasisakymus apie teisę nesiskiepyti ir pati nesiskiepijo. <...> Pradžioje apie patį STI fenomeną ir tai, kas bei kokiu tikslu Lietuvoje remia šią organizaciją bei ja naudojasi. Pabrėžiu „Lietuvoje“, nes, pavyzdžiui, Danijoje galimybių pasas nesukėlė jokios priešiškos reakcijos nei visuomenėje, nei politiniuose sluoksniuose. Šiandien danai, pradėjus didėti susirgusiųjų COVID-19 skaičiui, ruošiasi vėl grąžinti kaukes ir galimybių pasus.“
Čia A. Vinokuras pasinaudoja vadinamuoju perkėlimo metodu. Propagandistai šį metodą taiko melagingos žinutės sustiprinimui naudodami kokį nors gerai žinomą, teigiamai vertinamą asmenį, organizaciją ir pan. Šiuo atveju, Daniją, kuri daugeliui asocijuojasi su aukštu pragyvenimo lygiu, pilietine visuomene, sėkmingu pandemijos valdymu.
Kaip atlikti reveransą dabartinei Lietuvos vyriausybei? Įtikinti, kad ji tokia pat puiki, kaip Danijos.
Todėl pandemijos (ne)valdymui surandamas „daniškas“ atitikmuo (šiuo atveju du faktai: Danijoje galimybių pasas nesukėlė priešiškos reakcijos ir geresnė pandeminė situacija. Nors galimybių paso taikymas Dainoje buvo kitoks nei Lietuvoje, pandemija valdyta ir kitais metodais).
A. Vinokuro teiginiai suponuoja išvadą, kad Danijoje situacija gera, nes žmonės remia savo vyriausybės politiką, o Lietuvoje prasta todėl, kad žmonės kritikuoja vyriausybės politiką. Jei vyriausybei sekasi, nuopelnas jos, jei ji daro klaidas – kalti kiti. Todėl visi jos kritikai, sekant A. Vinokuro logiką, verti būti vadinami žudikais.
Taip skleidžiama propagandinė žinia, kad valdžios sprendimai (ne)valdant pandemiją (pavyzdžiui, galimybių pasas) yra nekvestionuotini. A. Vinokuras džiaugiasi Latvijos pavyzdžiu, kurioje įteisintas nesiskiepijusiųjų atleidimas iš darbo. Jam tai – sektini, nekritikuotini pavyzdžiai. O štai juos kritikuojantys neva yra antivakseriai, dėl kurių miršta žmonės.
Ir tai nepaisant fakto, kad įvedus galimybių pasą Lietuvoje sergamumas COVID-19 ne sumažėjo, bet išaugo (palyginimui – Jungtinė Karalystė, kuri liepos mėnesį panaikino ribojimus).
Na, ir faktas, jog neskiepyto, bet sveiko žmogaus atleidimas iš darbo viruso plitimo nestabdo, o skiepytas, bet sergantis ir darbe besilankantis žmogus taip pat gali užkrėsti kitus. Taigi, minėti pavyzdžiai yra ne pandemijos valdymo būdai, bet metodai bausti nepaklusniuosius.
A. Vinokuras tikrai gali tikėti ir teigti, kad šie metodai valdo pandemiją. Tačiau neturi teisės manančių priešingai nei šmeižti, nei kaltinti. Juolab vadinti žudikais.
Prisiminę labai neseną XX a. istoriją matome, kad baisiausi dalykai vyko technologiškai ir ekonomiškai labai pažangiose ir išsivysčiusiose valstybėse: viena žmonių grupė buvo nužmoginta remiantis įvairiais, anuomet pažangiais laikytais argumentais. Kokia tragedija tai baigėsi, žinome visi. „Pažangūs“ argumentai ir žmogiškumas, deja, ne visada keliauja kartu.
Todėl STI ekspertai atkreipia dėmesį, kad pandemija negali būti valdoma pažeidžiant konstitucines ir žmogaus teises bei skaldant ir segreguojant visuomenę.
Nors pandemija kilo Kinijoje – šalyje, kurioje žmogaus teisių padėtis itin prasta, – tai nereiškia, kad ją valdyti turime kiniškais metodais ir pasinaudojant pandemija įvesti kiniškos kreditų sistemos prototipus. Tai būtų totalitarinio valdymo pergalė prieš demokratinį.
Mimas A. Vinokuras, siekdamas pažeminti STI ekspertus, rašo: „Nebūtina būti juristu ar gydytoju, kad suvoktum, kad STI „ekspertai“ nepajėgūs formuoti kovos su pandemija modelio. Nes nei jų profesijos, nei laipsniai, deja, nepadeda jiems atsikratyti demagogiškų, gandais paremtų sapalionių.“
Žinoma, demokratinėje valstybėje ir apie teisininkus, ir apie medikus nuomonę turėti ir ją išsakyti gali visi. Taip pat ir mimai. Tačiau tai, ką rašo A. Vinokuras, yra ne paprasta nuomonė, bet etikečių klijavimas.
STI ekspertai (tarp mūsų – įvairių sričių medikai, epidemiologai, farmakologai, procesų optimizavimo ekspertai, teisininkai), jų patirtis ir žinios kaip tik leidžia profesionaliai vertinti pandemijos valdymą ir teikti siūlymus, kaip jį gerinti.
STI įsikūrė ne tam, kad „kovotų“ prieš vakcinaciją, o tam, kad padėtų rasti racionalius, mokslu pagrįstus sprendimus, leidžiančius suvaldyti COVID-19 krizę Lietuvoje. Dar iki STI įsikūrimo dabartiniai jo ekspertai kritikavo nelogiškus Sauliaus Skvernelio vyriausybės sprendimus, kritikuoja ir esamos.
Kritikuojame ir siūlome išeitis. Pavyzdžiui, siekdamas sustabdyti ligos plitimą ir pradėti spręsti perteklinių mirčių problemą, STI siūlo tokius žingsnius, kuriuos atskirais raštais sveikatos apsaugos ministerijai ir kitomis formomis detalizavo ir tai darys toliau:
1. Kuo greičiau identifikuoti sergančius asmenis ir sukurti motyvacinę sistemą, kad jie būtų suinteresuoti izoliuotis.
2. Susirgusiam asmeniui iš karto pateikti gydytojų specialistų paruoštas rekomendacijas, kad jis neužsiimtų savigyda.
3. Sukurti sistemą, kuri leistų identifikuoti namuose besigydančio asmens sveikatos pablogėjimą ir laiku pasiūlyti pagalbą.
4. Nuolat sekti ir daryti palyginamąją analizę, kaip dirba pirminė sveikatos priežiūros grandis. Ieškoti geriausių pavyzdžių ir juos diegti.
5. Įdėmiai išnagrinėti mirčių reanimacijoje priežastis, keliant klausimą, kodėl Lietuvoje tokia bloga situacija, lyginant su Skandinavijos šalimis.
6. Organizuoti COVID-19 atraminių ligoninių gydytojams periodinius mokymus pacientų gydymo tobulinimo klausimais, remiantis pagrindinių COVID-19 ligoninių patirtimi.
7. Visi Sveikatos apsaugos ministerijos ir pavaldžių įstaigų darbuotojai turi būti mobilizuoti darbui „laukuose“, padedant rajonų ligoninėms ir poliklinikoms surasti geriausius sprendimus, netoleruoti „distancinio“ darbo, ypač dabar, kai beveik visi šių įstaigų darbuotojai yra paskiepyti.
Kodėl pandeminei situacijai negerėjant, perteklinių mirčių daugėjant, valdžios atstovai vengia įsiklausyti į kitų ekspertų patarimus? STI kritika reiškia norą pagaliau įveikti pandemiją ir grįžti į normalų gyvenimą, o ne aklą priešiškumą. Ar ne toks turėtų būti visų bendras tikslas?
Jau akivaizdu, kad skiepijimo pandemijai suvaldyti neužteks. Nors galimybių pasas neturi jokio mokslinio pagrindo, bet alternatyvūs STI ekspertų siūlymai, nuo ko pradėti siekiant visapusiškai išspręsti situaciją, grąžinti pilnavertę sveikatos apsaugą ir žmogaus teises (pavyzdžiui, simptomų turinčių pacientų prioritetinis testavimas ar būtinybė daryti autopsijas siekiant nustatyti mirties priežastis po teigiamo COVID-19 testo ar po skiepo nuo COVID-19), iki šiol nėra girdimi.
Nerimą kelia faktas, jog Lietuvoje skiepijimo rodikliai yra vieni geriausių Rytų Europoje, tačiau perteklinių mirčių skaičius – penktas didžiausias pasaulyje (žr. pridedamą The Economist iliustraciją).
Apie streso įtaką sveikatai šiuo metu iš viso net nekalbama, tarsi ji neegzistuotų.
Savo straipsnyje A. Vinokuras nesibodi itin ciniškai naudotis garsiai nuskambėjusia vienos šeimos tragedija, kai mirė jauna gimdyvė. Beje, apie moters mirtį ir jos aplinkybes pirmieji prabilo ne artimieji, bet su šeima niekaip nesusiję svetimi žurnalistai.
Naudodamasis žmonių nelaime, STI diskreditavimui A. Vinokuras taiko propagandinį „supuvusios silkės“ metodą.
Šis metodas taikomas metant viešus melagingus kaltinimus tam, ką norima diskredituoti ir patraukti iš viešos erdvės. Svarbu svaidytis kuo skandalingesniais kaltinimais. Priklausomai nuo to, į ką taikomasi, dažnai pasirenkami visais laikais gerai veikę, žmones audrinę kaltinimai: vagystės, mažamečių tvirkinimas, seksualinis priekabiavimas, žmogžudystės. „Supuvusios silkės“ metodo tikslas nėra įrodyti kaltę. Tikslas yra sukelti viešą, garsų skandalą. Žmogaus psichika veikia taip, kad, kaltinimui vos tapus viešosios diskusijos objektu, iškart atsiranda šalininkų ir priešininkų, žinovų ir ekspertų. Kad ir kokio požiūrio laikytųsi, visi diskusijos dalyviai kartoja kaltinamojo vardą kartu su skandalingu kaltinimu, taip jo „aprangoje palikdami vis daugiau „supuvusios silkės“ tol, kol galiausiai smarvė“ ima lydėti jį visur. Klausimas „Ar tikrai nužudė, pavogė, tvirkino?“ tampa pagrindiniu, kai minimas pasirinkto taikinio vardas.
Po to gali vykti teismai, gali būti įrodytas šmeižtas, tačiau procesai užima laiko, o paneigimai niekada nesulaukia tiek dėmesio, kaip kaltinimai.
Liūdniausia, kad viešai aptarinėta moters nelaimė neprivertė valdžios rimtai peržiūrėti, įvardinti ir spręsti jau sisteminėmis tampančių medicinos sistemos problemų. Žurnalistinių tyrimų skyrių tokios temos pastaruoju metu irgi nedomina. Klausimas, kodėl? Ar ne dėl gausiai tekančių viešinimo pinigų iš valdžios įstaigų?
Šia mirtimi viešojoje erdvėje buvo pasinaudota sukeliant ištisą patyčių, melo ir kaltinimų bangą, žudikų etiketes dalinant tiems, kas kritikuoja pandemijos (ne)valdymą, medicinos paslaugų kokybės suprastėjimą ir nesuteikimą.
Šioje bet kokias moralės ir etikos normas peržengiančioje patyčių kampanijoje dalyvavo ne tik mimas A. Vinokuras, bet ir garsūs žurnalistai, visuomenės veikėjai ir net politikai, kurie vykstant tyrimams turėtų likti nešališki ir taip nedaryti spaudimo tyrėjams.
Tarsi COVID-19 diagnozė ir nesiskiepijimo faktas atleistų medikus nuo kitų ligų diagnostikos bei gydymo, žurnalistus – nuo asmeninių sveikatos duomenų viešinimo, o politikus – nuo šališko situacijos vertinimo bei interpretavimo čia pat permetant kaltę. Dar prieš pora metų tokia situacija turbūt būtų buvusi neįmanoma. O šiandien?
O ką apie nelaimę pasakoja velionės artimieji? Juk turbūt jie, o ne A. Vinokuras ir kiti, geriausiai žino tikrąją situaciją.
„Liko daug neatsakytų klausimų dėl sesers gydymo. Tačiau labiausiai žeidžia, kad anapilin taip anksti iškeliavusią sesę, mus, visą mūsų šeimą kažkokie pašaliniai žmonės pavertė didžiausiais antivakseriais. Niekas nė nepaklausė, ar mes leidžiame taip negerbti Evelinos atminimo. Nė vienas jų nepraėjo to skausmingo kelio, kuriuo ėjome mes visą tą laiką, kai sesuo buvo ligoninėje. Tai ir paskatino papasakoti viską, kas buvo iš tiesų“, – dieną prieš jaunos moters laidotuves sakė vienas brolių.
Tačiau kai rūpi ne tikros žmonių tragedijos ir jų priežastys, o noras bet kokia kaina diskredituoti tuos, kurie rodo valdžios klaidas ir ją konsultuojančių ekspertų nekompetenciją, galima pasitelkti ir daugiau propagandos metodų?
Todėl A. Vinokuras nesustoja ir „supuvusios silkės“ smarvę skleidžia toliau: „STI, kuri yra dukterinė „Laisvos“ visuomenės instituto įmonė, jos „ekspertai“ visomis keturioms remia šeimų maršo idėjas, žinoma, kiek solidžiau. Tačiau solidumas tampa perregimu susipažinus su STI teisininkų manipuliacijomis Konstitucija.“
STI nėra dukterinė „Laisvos visuomenės instituto įmonė“, o atskira viešoji įstaiga. Abiejų įstaigų vertybės, tikslai yra skirtingi ir tarpusavyje nesusiję. Negana to, STI rastume tikriausiai ne vieną, kuris nepritaria Laisvos visuomenės instituto idėjoms, ir tai normalu, nes žmonės čia vienijasi dėl kitų priežasčių. Taip pat ir su šeimų maršu. STI su juo turi turbūt tiek pat bendra, kiek ir pats A. Vinokuras. Tokių melų aptariamame tekste – dar ne vienas.
O baigiant, šioje melo atmosferoje pradėkime pagaliau kritiškai mąstyti ir nebijokime argumentuotai kritikuoti tuos, kurie skleidžia netiesą ir savo klaidingus sprendimus bet kokia kaina bando primesti visiems.
