Mūsų laikų Sieksnis save dažniausiai vadina Mes. Jo koordinatės yra žinomos. Didžiąją laiko dalį praleidžia stikliniame kube, kuris stovi regioniniame parke. Kur lyg ir neturėtų stovėti.
Teksto suvokimas Sieksniui-Mes yra kinų raštas. Mokykloje jo to nemokė. Tik kai ką pasakojo. Ne laiškais problemos sprendžiamos, pasako, būdavo Sieksnis-Mes. Apie kitą sprendimo būdą Sieksnis nebuvo informuotas. Todėl kitą dieną pats rašinėja laiškus dėl problemų. Ypač mėgdavo rašyti laiškus tiems, kurie Sieksnio-Mes neprieteliams statydavo simbolines kartuves.
Jei kas Sieksnį-Mes pakritikuodavo, apie tokį rėždavo, kad tas per pamokas bėgdavo parūkyti už mokyklos garažo. Kai jam primindavo, kad tas politologas net gatavai girtas nėra cizo užsitraukęs, supykdavo. Kai Sieksnio-Mes paklausdavo, ar mokyklos turėjusios garažų, supykdavo dar labiau.
Kalbėdavo taip nykiai ir su tokiais keistais palyginimais, kad visi Sieksnį-Mes suprasdavo kažkaip vis ne taip.
Pasako, būdavo, kad su diktatorium negalima kalbėtis. O apsisukęs riečia, kad kalbėtis su diktatorium tiesiog būtina. Kai Sieksniui-Mes parodydavo užrašytus jo ankstesnius žodžius, net paleisdavo radiją su tai sakančiu sieksniniu balsu, įsileisdavo į nervingus teksto aiškinimus, kad kalbėtis nereiškia derėtis.
Kalbėdamasis Sieksnis-Mes nesiderėjo. Derėdamasis nesikalbėjo. Nesutiko su Pūkuotuko draugu Nulėpausiu, teigusiu, kad uodega arba būna, arba nebūna, ir čia apsirikti neįmanoma. Sieksnis buvo girdėjęs, būktai Clintonas sakęs, kad oralinis seksas nesiskaito, kad tai seksas. Patenkintas savimi kartojo tai ant kiekvieno kampo.
Kai esi Sieksnis-Mes ir galvoji apie visokius dalykus, kartais paaiškėja, kad dalykas, kuris atrodė dalykiškas tau pačiam, pasirodo visai kitoks, kai kiti apie jį išgirsta.
Tai kodėl, Sieksni-Mes, dar lakpričio dešimtą sakei, kad negalima kalbėtis, išgirdę tokį nedalykišką dalyką, būdavo, lapkričio 17-ą klausia politologai. Primindami, kad tokiam aukštam ir gražiam Sieksniui per brūkšnelį Mes nesolidu šitaip kaitalioti nuomonės.
Sieksnis-Mes už tai ir nemėgo politologų. Jo galva, anie buvo kaip ir ne politologai, o tik cizų rūkytojai už mokyklos garažo, kurio nebuvo. Kas jie mano sau esantys?
Kuo labiau Sieksnis-Mes turėjo augti ir tobulėti, tuo nervingiau skirstė žmones į tuos, kurie gali ateiti į jo gimtadienį ir tuos, kurie negali. Gimtadienį švęsdavo penkis kartus per savaitę. Darbo dienomis nuo 9 val. 45 min. iki 16 val. 45 min. Kai neturi ką veikti, veikti vis tiek ką nors reikia.
Tiems, kurie negali būti jo gimtadieniuose, Sieksnis-Mes neskambindavo telefonu. Kad ir kokias pareigas tas eitų. Rašinėdavo SMS. Sieksnio-Mes SMS gavėjai kažkodėl tai sakydavo, kad jie jokios Sieksnio-Mes SMS negavo.
Ot ir gavo, ot ir gavo, melagiai, dar labiau supykdavo Sieksnis-Mes. Trypdavo tada lakuotais bateliais parketą. Visi pamatydavo, kad Sieksnis-Mes dar per uolektį susitraukė.
Pats sau Sieksnis-Mes po tokių pasidarkymų atrodydavo dar solidesnis. It koks Jogailos brolis Skirgaila į išgertuvių galą. Sieksnis-Mes niekada neklydo. Neklydo, kai būdamas banko Sprindžiu, dvidešimt metų ausis išūžė, aiškindamas, koks blogis yra progresiniai mokesčiai. Neklydo ir tada, kai išėjęs į kelią paskelbė, kad tik progresiniai mokesčiai išgelbės tautą.
Kalbėtis nereiškia derėtis. Sakyti netiesą nereiškia meluoti. Valgyti kavinėje, kurios savininkai deda skersą ant įstatymų, nereiškia… Ko nereiškia, ką reiškia, dažnai nepabaigdavo. Susipainiojęs Sieksnis-Mes sakydavo, kad buvo neinformuotas. O alkoholio nevartojo.
Laisvalaikiu, o kartais net ir trindamas kėdę darbe Sieksnis-Mes kurdavo gerovės valstybę. Sieksnio-Mes gerovės valstybė, prasidėjusi stiklo kubu regioniniame parke, neturi nei galo, nei krašto. Užvis labiau Sieksnis-Mes mėgo vaikščioti raudonais savo gerovės kilimais. Jo užsienio delegacijų sąrašai būdavo išpūsti. Stori kaip graikiškos vestuvės, kur pusė giminių trauko pečiais: „O kas šitas toks?“
Kartą skrisdamas į Berlyną išgirdo, kad vokiečiai jam, kaip ir kitiems, nemokamai skyrė kambarį tik už 400 eurų. Sieksnis net sušvilpė iš nuostabos. Susižavėję liežuviai mala, kad buvo įjungti svertai ištaisyti beįvyksiančią antrąją istorinę klaidą. Kaip tada, kai slapta skrido į P.Korėją.
Sieksnio-Mes delegacija nakvojo už vokiečių 400. Sieksnis, Sprindžio vaikas – „Ritz-Carlton“. Gal tiesa, o gal ir melas – už 2 500. Kalbėti nereiškia derėtis. Meluoti nereiškia kalbėti netiesos.
Sieksnis-Mes per savo Pritarėją ta proga prisiminė agentūros „Versli Lietuva“ surengtų verslininkų pusryčių Dubajuje analogiją: „Klausimas tik galbūt būtų, ar tie pinigai, kuriuos sumokėjo iš biudžeto Lietuva, atsipirks, grįš Lietuvai investicijomis ar kažkokiu kitu pavidalu?“
„Turbūt į šį klausimą šiandien neįmanoma atsakyti“, pati sau radijuj atsakė Sieksnio-Mes Pritarėja. Kalbėti-maivytis nereiškia kuklintis. Didžiai pamokoma knygelė „Sieksnis, Sprindžio vaikas“ kažkokiu pavidalu Sieksnio-Mes prabangos atsipirkimo variantą vis dėlto siūlo.
Sieksnis su Sprindžiu, veždami parduoti į turgų obuolius, pakeliui sugalvojo užsidirbti. Vienas kitam pardavinėjo vežimą obuolių už tas pačias penkias rusiškas kapeikas. Pas vieną obuoliai, pas kitą – penkios kapeikos, ir atvirkščiai, ir t.t.
Pavidalas – tos pačios penkios rusiškos kapeikos. Sieksnis-Mes taip įsitraukė į prekybą kvailumu pats su savimi, kad nė nepamatė, kaip iš aukšto ir gražaus Sieksnio baigia susitraukti atgal į siaurakaktį nenaudėlį mažą Sprindį. Piktai rūkantį už kubo garažo regioniniame parke. Su tom pačiom penkiom rusiškom kapeikom kišenėlėje vietoj politikos vyro vertų koordinačių.
