Žodžiu, taip: Otobongas puikiai kalbėjo lietuviškai.
Otobongas buvo vakarietiškai mandagus: nei atsainus, nei pernelyg lipšnus. Teisingos manieros ir tiek.
Otobongas kvepėjo kokybišku „eau de toilette“. Jo mašina taip pat kvepėjo švara.
Otobongas kelionės pabaigoje suskubo atiduoti 20 centų grąžą, o kai grąžos atsisakėme, jis draugiškai žybtelėjo akinama šypsena.
Gera buvo kelionė Vilniaus naktyje su ponu Otobongu iš Nigerijos. Pasiteiravome, kiek laiko Lietuvoje. Atsakė: šešerius metus. Daugiau nieko neklausinėjome. Kodėl jis čia atvyko, kokia transporto priemone atvyko, ar turėjo vizą, ar jam nešalta, ar geresnio gyvenimo atvyko ieškoti ir panašiai. Kuriems galams tie beprasmiški klausimai? Matėme jauną vyrą, kuris teisingai ir mandagiai dirbo savo darbą, kokie dar čia klausimai. Jis – vienas iš mūsų, gal tik cepelinų nevalgo. Bet daug ponių, ėjusių pas Statkevičių, jų turbūt irgi nevalgo.
Per šią savaitę daug įvairių taksi vairuotojų vežiojo mus po Kauną ir Vilnių. Galiu štai ką pasakyti: kvapais ne visi žibėjo. Česnakai ir silkė, prakaitas ir pelėsiai, visokie kiti tėvyniniai kvapai mašinose ne kartą sklido. Bendravimo kultūra taip pat ne visais atvejais buvo stulbinama. Na, bet ką darysi. Juk savi buvo vairuotojai, vietiniai, tad reikia atleisti. Atleidžiame. Nors, žinoma, būtų gerai, jeigu česnakiniu skanėstu pietavę jie paskui „Orbit“ pakramtytų. Būtų labai gerai.
Vilniuje pavėžėtas Otobongo iš Nigerijos, uždaviau sau sudėtingą klausimą. Ir dabar jį skaitytojams užduosiu: ar tikrai žodis „migrantas“ yra blogio sinonimas? Purvo, bjaurumo, agresyvumo, nusikalstamumo, neapykantos? Tikrai jie už mus visada blogesni, o mes už juos visada geresni?
Aš taip nemanau. Pirmiausiai todėl, kad esu vienas iš jų. Aš esu migrantas. Kad gudriau ir efektingiau skambėtų, galiu pakartoti prancūziškai: „Je suis migrantas“. Mano migracija prasidėjo seniai – besimokant Vilniaus universiteto filologijos fakultete. Ten buvo tokia frankofilinių ir italofilinių migrantų irštva. Paskui prisidėjo kiti motyvai, tarp jų, be abejo, ir grynai epikūrinis (gera virtuvė), tad tebūnie man atleista. Esu migrantas jau seniai, nuo 1994 metų.
Nors nebuvau ekonominis migrantas, bet susidurti su jais, ekonominiais, teko ne kartą. Mačiau: visi normalūs, paprasti, šiek tiek geriau gyventi norintys žmonės. Prisimenu vieną košmarišką kelionę traukiniu į Varšuvą. Vykome į Italijos ambasadą vizų, nes Lietuvoje ambasadų dar nebuvo. Kai įėjome į vagoną ir atsisėdome, visi į mus sužiuro. Įtartinai sužiuro, nes neturėjome nei benzininio pjūklo, nei sulankstomo dviračio, nei žoliapjovės. Net normalaus lagamino neturėjome, tik portfeliuką su dokumentais ir kuprinę su sumuštiniais. Paskui įvyko štai kas: viena simpatiška moteris suvalkietiška kalbėsena paprašė: „Būkit geras, užsirašykite į savo deklaraciją mano dviratį, nes lenkų muitininkas dviejų nepraleis. Jūsų deklaracija, matau, tuščia...“
Manau, supratote: visas sąstatas Šeštokai – Wschodnia buvo prikimštas ekonominių migrantų ir jų prekių. Jie migruodavo į Varšuvos turgų, parduodavo prekes, tada migruodavo atgal. Tiesa, kelionė atgal iš Varšuvos į Lietuvą buvo liūdnesnė, nes keletas ekonominių transmigrantų, pardavę savo pjūklus, taip prisilupo lenkiškos degtinės, jog teko įsikišti lenkų policijai. Ką padarysi, visko pasitaiko.
Kitą kartą vykau automobiliu į komandiruotę Barselonoje. Vos perkirtęs Prancūzijos – Ispanijos sieną stabtelėjau kavos ir išsyk prie mano mašinos su lietuviškais numeriais pribėgo ašarodama moteris iš Šiaulių. Ji važiavo į Ispaniją skinti apelsinų. Blogi žmonės pažadėjo, paėmė pinigus ir galiausiai paliko pakelėje. Moteris maldavo pasakyti, kaip iki tų apelsinų nusigauti. Nes aplink žaliavo tik alyvmedžiai.
Siūlau visiems atidžiai pasidairyti po savo gyvenimo aprašymą. Tai ypač svarbu dabar, kai sėslumas tapo pozityvu, o migravimas – ryškiu negatyvu. Jeigu esi grynuolis, sėdi savo vienkiemyje, renki aplink dygstančius grybus, medžioji šernus, tada taip – aplinkinis pasaulis atrodo baugus, o tie žmonės panašūs į demonus, kurie nori atimti, ištrypti, išprievartauti.
Bet atidžiau panarstę biografiją, manau, visi savo genealogijose atrasite migravimo žymių. Grįždamas automobiliu iš Italijos, tarp Lazdijų ir Druskininkų matau daug apleistų, griūvančių trobų. Kažkada ten gyveno žmonės, skambėjo juokas arba verksmas. Kažkas nutiko tiems žmonėms, nes jie arba jų vaikai migravo. Spėju, kad į Vilnių. Ten, kur daugiau darbo, daugiau pinigų, daugiau prekybos centrų ir galimybių. Jonas Avyžius jau kažin kada buvo pradėjęs nagrinėti šią truputį liūdną temą – sodybų tuštėjimo metą.
Šiomis dienomis sėslumas vaizduojamas kaip savaiminė, kone prigimtinė dorybė. Pamirštame, kad Jėzus Kristus buvo migrantų migrantas. Jeigu dalis Lietuvos elito po to, kai savi gabeno Stalino saulę, nebūtų migravusi į Vakarus, mes nebūtume turėję puikaus prezidento. Vieną puikų pretendentą – migrantą Stasį atmetėme, labiau patiko savas Algirdas. Kažin, ar Valdas Adamkus, migrantas ir reemigrantas, blogai prezidentavo? Man atrodo, žymiai geriau nei kai kurie „gryni – sėslūs“ prezidentai.
Žodis „migrantas“ yra nevienareikšmis, niekaip teisiškai neapibrėžtas. Nėra jokios tarptautiniu mastu pripažįstamos žodžio „migrantas“ apibrėžties. Bet kažin, ar šį žodį galime taikyti tik jiems – anapus Baltarusijos sienos įstrigusiems. Jeigu jau plačiai, tai plačiai. Taksistas Otobongas – migrantas, Paulius Jurkevičius – migrantas, apelsinus skynusi moteris iš Šiaulių – migrantė, „krepšinio legionieriai“ – dėl pelningų kontraktų pilietybes keičiantys migrantai. Lietuvių literatūros klasikas Antanas Škėma, talentingai aprašęs migrantų gyvenimą – migrantas.
JTO duomenimis pasaulyje nuolat migruoja maždaug 3 – 4 procentai gyventojų. Šis procesas bus sustabdytas tada, kai visas pasaulis taps Šveicarija.
Tada nebeliks nei ekonominių, nei režimo, nei religijos migrantų. Jeigu „Novaturas“, užuot organizavęs lietuvių prabangos migraciją į Tenerifę, nuvežtų į specialų „extreme tourism“ tipo turą į Iraką pasižiūrėti, kaip jie ten gyvena, nuo ko bėga, kodėl migruoja, paaiškėtų akivaizdžių dalykų. Irake, praėjus 18 metų po Saddamo Husseino režimo griūties, 11 milijonų gyventojų (iš 37 milijonų) gyvena žemiau absoliučios skurdo ribos. Absoliuti skurdo riba – ne mūsiškiai 253 eurai, o vargani 93 doleriai. Sirijoje dar blogiau: ten žemiau absoliučios skurdo ribos gyvena beveik 85 proc. gyventojų.
Šįkart problemą galbūt išspręs Frau Deus ex machina (Angela Merkel). Bet reiškinys liks, žodis „migrantai“ irgi liks. Permąstykime jį ir savo biografijas. Gal netyčia būsite migrantų vaikas. O gal – anūkas.
