Niekas nežino, kiek tai kupiūrų, tačiau JAV ir Europos Sąjunga smaginosi spausdindamos (jei taip dar galima vadinti nesuskaičiuojamų nulių sekų rašymą elektroninėse sistemose) trilijonus eurų bei dolerių ir juos dalindamos iš malūnsparnių. Tą pajutome kiekvienas, kam teko užsukti į parduotuvę. Duona vis brangesnė.

Tačiau šį kartą – ne apie iliuzinės gerovės kūrimą, finansuojamą sparčiai nuvertėjančiais piniginiais ženklais. Pakalbėkime apie nekilnojamąjį turtą, vieną mėgstamiausių lietuvių investicinių krypčių.
Rinkos burbuliuoja, nors NT vystytojai ir jiems priklausantys analitikai tai neigia, brokeriai ir vystytojai skaičiuoja pelnus, nes dabar parduodami net ne butai, o brėžiniai be statybos leidimų.

Pirkėjai rypuoja, kad bankai nenoromis duoda paskolas, o jie norėtų kuo daugiau įsiskolinti. Negana to, Lietuvos bankas klastingai pareikalavo antram būstui 30 proc. pradinio įnašo, o dar anksčiau paskelbė, kad butai 7 proc. brangesni, nei turėtų būti pagal perkamąją galią.

Neverta perpasakoti, kas vyksta. Įdomiau, kas bus.

Imkim keletą scenarijų. Deja, kai kurie iš jų skausmingi.

Būsto kainos sustoja arba lėtai kyla. Oficiali infliacija dėl klaikaus pinigų kiekio rinkoje auga, viskas brangsta. Kainos krenta, tačiau eilinis pirkėjas to nemato. Taip nutiko Rusijoje. Netoli Maskvos esančiame mieste butas, kuris prieš keletą metų kainavo 3,5 mln. rublių (107 tūkst. eurų pagal tuometinį kursą), dabar kainuoja 6 mln. rublių (72 tūkst. eurų pagal šiandieninį kursą). Puikus uždarbis rubliais? Galbūt, kol nenuvažiuosi į bet kurią užsienio valstybę.

Infliacija su euru daro tą patį. Formaliai kainos išlieka arba kyla, tačiau realiai už tuos pačius banknotus duonos nusipirksi vis mažiau. Tai liūdnas scenarijus, iš kurio išsikapstyti sunku.

Kainos auga vis sparčiau, bet prognozuojama, kad ekonomika lėtėja, – vadinamoji stagfliacija jau yra reali grėsmė, pripažįsta dalis ekonomistų. Gyventojams pasirinkimų nedaug: santaupas apsaugoti padėtų prasmingos investicijos, kurios vis dar nepopuliarios, pajamas – derybos su darbdaviu ar karjeros pokyčiai. Kartu reikia dairytis, ko imsis pasaulio centriniai bankai.

Situacija, kai ekonomika auga labai lėtai ar netgi smunka, aukštas nedarbas, o tuo pat metu sparčiai brangsta prekės ir paslaugos, yra neįprasta ir turi atskirą terminą – stagfliacija.

Kalbant liaudiškai – algos stovės vietoje, o viskas aplink brangs.

Kitas kelias – tradicinis: po kiekvienos bangos būna atoslūgis. Laukiame kritimo. Ir laukiame jau keletą metų. Ar jis bus, sunku pasakyti. Kodėl – žiūrėti prieš tai buvusį punktą.

Pirmieji ženklai jau pasirodė, tiesa, dar gana toli. Su skolų krize besidorojanti Kinijos NT bendrovė „Evergrande“ atsiskaitė su savo obligacijų savininkais ir taip išvengė nemokumo, praneša Kinijos žiniasklaida. Akcijų kaina šoktelėjo, tačiau įtampa sektoriuje neslūgsta.

„Reuters“, remdamasi Kinijos žiniasklaida, praneša, kad kai kurie „Evergrande“ obligacijų savininkai gavo jiems priklausančius palūkanų mokėjimus, kuriuos įmonė praleido praėjusį mėnesį. Trečiadienį turėjo baigtis 30 d. pereinamasis periodas, po kurio bendrovė formaliai taptų nemoki.

Sakote, pokštauji autoriau, kuo susieta Kinija ir Šnipiškės? Daug kuo. Kinija – tai virš 30 proc. viso pasaulio ekonomikos, ir jei grius milžiniškas iki baltumo įkaitęs jos NT sektorius, kartu grius nemažai finansinių institucijų, o milijonai tonų statybinių medžiagų – nuo plieno iki plastikinių rozečių – bus niekam nereikalingos. Kas domisi NT rinka, žino, kiek brango statybinės medžiagos. Iš kitos pusės, rinką kaitina ne žmonės, bet pinigai. Griuvus stambiam žaidėjui, jų paklausa tiesiog sumažėja, nes reikia laižytis žaizdas. Visame pasaulyje. Šnipiškėse taip pat. Prasidėjus griūčiai nuo kainų kritimo neapsaugos net infliacija. Prekyboje niekam neįdomi savikaina. Svarbu, kiek pirkėjas nori ir gali mokėti.

Bumas tyliai baigiasi, hipsteriai grįžta ant fotelių į biurus prie apelsinais nukrautų stalų ir rinka stabilizuojasi. Infliacija siautėja, algos po truputį kyla, būsto kainos stabilizuojasi. Vilniuje, kur, kaip prognozuoja meras Remigijus Šimašius, per keliolika metų bus toliau tankinami mikrorajonai ir naikinamas perteklinis asfaltas, būstas grįžta į vėžes. Į getus panašiuose rajonuose kainos krenta, patogesnėse gyventi vietose – kyla. Kituose lietuviškuose mini megapoliuose – Kaune ir Klaipėdoje – kainos stabilizuojasi, tačiau veržliai plečiasi priemiesčiai, o vietos valdžia spėriai galvoja, kaip pakloti kuo daugiau asfalto, kuris provincijoje labai reikalingas ir, skirtingai nei sostinėje, jame nesodinami medžiai.

Kurortuose NT garma dugnan, nes lietuviai pagaliau supranta, kad Baltijos jūra niekada nebus tokia šilta kaip Viduržemio, o iš Vilniaus nuvažiuoti iki Palangos užtrunka panašiai, kaip nuskristi į gana šiltus kraštus.

Sodybų rinka traukiasi, nes porą dienų per savaitę tenka grįžti į biurus, o ofiso planktonui iš Vilniaus, jaukiai ir nebrangiai per pandemiją gyvenusiam Biržų ar Rokiškio apylinkėse, tai pradeda kelti sunkumų. Kaip ir priemiestiniai kvartalai be jokios infrastruktūros, kai sostinėje vaikų būrelį galima pasiekti tik paspirtuku.

Už kurį iš šių variantų statyčiau aš? Realiai norėčiau stabilizacijos ir nedidelės korekcijos, kad perkamoji galia ir būstas, kuris jau vargiai įkandamas tik samdomą darbą dirbančioms viduriniosios klasės šeimoms, vėl taptų normaliai įperkamas. Tačiau pagal tai, kas vyksta šiandien, realesnis pirmasis variantas, kai laukia gana didelė infliacija ir neprognozuojamos jos pasekmės.

Laimėtojai, kaip visada, – bankai. Palūkanos, stabdant infliaciją, tik augs, o pinigai, kuriais ir finansuotas šis augimas, gauti praktiškai veltui. Brangiau mokės tik laimingi būsto pirkėjai.

Už ką balsuojate jūs?

Autorius feisbuke.