Viską teisingai iš Kybartų rašo mano kolega vardu Mauro. Net vietovardžiai tvarkingai surašyti, be iškraipymų, komplimentai, kolega. Italų žurnalistas į Lietuvos – Rusijos pasienį atvyko pasikalbėti su migrantais, perkeltais į Kybartus iš Rūdninkų. Kalbina kurdą vardu Haidaras. Haidaras vilki striukę su plačiai matomu „Gucci“ logotipu. Kurdas nenorėjo į Lietuvą, norėjo į Vokietiją, bet buvo apgautas didžiojo Rytų Europos apgaviko, liko be viso gyvenimo santaupų ir be Vokietijos. Jo kelionės odisėja primena Jule Verno kelionių romanų siužetą: automobiliu iš Irako per Saudo Arabijos dykumas į Dubajų. Dubajuje – skrydis į Minską. Iš Minsko karišku sunkvežimiu Lietuvos link. Paskui – krosas per miškus ir galiausiai „stop“ Lietuvos migrantų stovykloje.
Pasaulis stebi mus. Bet ne visi rašo teisingai, kaip mano kolega Mauro iš „La Stampa“. Kai kurie Italijos, Prancūzijos, Vokietijos apžvalgininkai, spec. korespondentai rašo apie mus ir apie mūsų kaimynus, bet pasiklysta geografijoje, istorijoje, nūdienos faktuose. Tarkime, didžiausias Italijos dienraštis „Il Corriere della Sera“ pateikia reportažą iš Lenkijos, tačiau autorius net nebando paaiškinti, kaip ir kodėl vyksta šis XXI amžiaus egzodas, kas jį organizuoja ir kodėl. 300 000 Milano dienraščio skaitytojų skaito apie blogus, ginkluotus „nacionalistus“ ir apie spygliuotą vielą.
Prisipažinsiu: vertindamas užsienio žurnalistų darbą Baltarusijos pasienyje norom nenorom bandau prisiminti, ką pats prieš keletą metų vienam Lietuvos dienraščiui rašiau iš Lampedūzos. Lampedūza – tai 20 kvadratinių kilometrų ploto žemės lopinėlis Viduržemio jūros platybėse, piečiausia Europos Sąjungos teritorija.
Buvau ten prieš devynetą metų, stebėjau liūdną, sunkiai suvaldomą, o gal ir visiškai nesuvaldomą procesą – migrantų kelionės iš Afrikos į Europą finišą. Ten, centrinėje salos aikštėje, riogsojo medinių laiviūkščių karkasai. 4000 salos gyventojų gyveno 8000 migrantų apsuptyje, ir pasaulis tuo domėjosi, bandė suprasti, kas vyksta. Bandžiau sudominti Lietuvos skaitytojus šiuo tragišku reiškiniu, bet man, regis, nelabai pavyko. Nes žymiai daugiau dėmesio susilaukė reportažas iš gražiausio, „TripAdviser“ nuomone, pasaulio paplūdimio, kuris yra ten – Lampedūzoje.
Beje, Lampedūzoje ir šiandien, ir vakar, ir visą laiką plūdo ir tebeplūsta migrantai iš užsachario Afrikos. Bet nebeįdomu. Į žinių srautą ši sala patenka nebent tais atvejais, kai Sicilijos kanale nuskęsta barža su 500 Eritrėjos žmonių. Tada – taip. Dabar mūsų eilė. Atokus Europos Sąjungos užkampis, kuriame šiaip jau nieko įdomaus nebūna, išskyrus, žinoma, krepšinį, gražias moteris ir arogantiškai rožinę, šaltą sriubą, ši Europos G tašku norėjusi būti vieta pagaliau atsidūrė pasaulio žiniasklaidos dėmesio centre.
Kiek ilgai? Šiomis dienomis vienas įtakingiausių ir objektyviausių Europos dienraščių, „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ siūlo Baltarusijos migrantų temos nepaleisti iš akiračio. Trys įtakingos moterys, trys Nobelio literatūros premijos laureatės – baltarusė Sviatlana Aleksievič, vokietė Herta Muller, lenkė Olga Tokarczuk vokiečių dienraščiui siūlo: „Nenusukime akių nuo šios tragedijos!“
Ir štai čia reikėtų neapsigauti. Reikėtų atidžiau įsižiūrėti, įsigilinti į požiūrių skirtumus. Kažkam įvykiai Baltarusijos pasienyje yra dar viena, eilinė nesibaigiančios migrantų krizės serija. Po Meksikos, Lesbo, Ceutos, Lampedūzos. Kažkam – karas, hibridinis, strateginis, su gamtinių dujų tiekimo problematika. Dar kažkam, pavyzdžiui, jautrioms romanų rašytojoms ir jų skaitytojoms – humanitarinė tragedija.
Kaip besibaigtų paskutiniojo Europos diktatoriaus sugeneruota migrantų krizė, pasaulis mus vertins, ilgai prisimins pagal tai, kaip mes į visai tai reagavome. Mano reikalas – perspėti: pražiopsojusi Budapešto, Prahos, padalinto Berlyno, Ukrainos ir kitas XX amžiaus dramas, Europa tapo jautri. Todėl būtent ši kurdo Haidaro, kuris norėjo į Vokietiją, bet atsidūrė pas mus, problema taps mūsų vakarietiškumo testu.
Pamenate komišką vasaros nuotrauką: Minsko diktatorius vaikšto su automatu rankose, bet automatas – nepavojingas, nes be apkabos, cha – cha. Dabar jo automatas užtaisytas, apkaba pilna, tik vietoje 7,62 kalibro šovinių – kurdai, afganistaniečiai, sirai, afrikiečiai. Aliaksandras Grigorjevičius nepaduos savo šąlantiems „šoviniams“ antklodės! Neišties karštos arbatos stiklinės žmonėms – taranams. Nes jo ne toks planas, ne tokia pasaulėžiūra. Nes jis yra labiau automatas nei žmogus.
Turime unikalią progą pademonstruoti pasauliui: nesame Baltarusija, mes – Vakarai. Vilnius – ne Minskas. Aliaksandrai-automatai pas mus valstybei nevadovauja. Mes galime paduoti stiklinę arbatos, galime išgelbėti mirštančius vaikus, šąlančias moteris. Tai anaiptol nereiškia, kad turime visus įleisti, tapti valstybe – koridoriumi. Ne. Tai reiškia tik tiek: mes nenorime ir negalime žiūrėti į žmones taip, kaip į juos žiūri Aliaksandras-automatas.
Kodėl italai, graikai, ispanai gelbėjo jūroje skęstančius afrikiečius? Juk galėjo negelbėti, niekas nebūtų nei sužinojęs, nei pasmerkęs. Yra dvi priežastys. Pirmoji: JTO jūrų teisės konvencija įpareigoja gelbėti skęstančius, nepriklausomai nuo jų kelionės tikslo. Antroji: vakarietiškas solidarumo instinktas – žiūrėti, kaip skęsta žmogus, yra tas pats, kas toleruoti nacizmą.
Jeigu nugalės dar platėjantis rasinio grynumo konceptas: „Murzių, barbarų, tinginių ir šiaip nelabai žmonių invazija į mano kiemą“? Žiūrėti, kaip skęsta, ir nieko nedaryti – negalima.
Žiūrėti kaip sušąla pirmą kartą minusinėje temperatūroje atsidūręs žmogus – galima, šiuo klausimu nėra jokių konkrečių konvencijų, bet mums nebus suteikta ši galimybė, nes ypatingosios padėties zona yra savotiška.
Matote sieną už autoriaus nugaros. Galinga, aukšta, impozantiška.
