Tada žmonės pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyse su didžia galia ir šlove.

Jis pasiųs angelus, ir tie surinks jo išrinktuosius iš visų keturių šalių, nuo žemės pakraščių iki dangaus tolybių.“ (Mk 13, 24–27)

Jėzaus žodžiai šio sekmadienio Evangelijos tekste pateikia kosminės permainos atbaigtą paveikslą.

Centre – Žmogaus Sūnaus atėjimas, ženklinantis senojo pasaulio su visu savo blogiu pabaigą ir naujojo pasaulio bendrystėje su juo pradžią.

Pirmaisiais krikščionybės amžiais ta diena buvo ne baimės, bet vilties ir džiaugsmo diena (Apr 22, 17. 20).

66–70 m. po Kr. mokinių persekiojimas ir Jeruzalės sugriovimas išsklaidė krikščionis, žymėjo ikikrikščioniškos eros ir senojo pasaulio pabaigą.

Tačiau šis išsklaidymas leido liudyti ir skelbti Evangeliją visoms tautoms (Mk 13, 10), pradėti naujos eros ir naujo pasaulio pradžią.

Subūrimas „nuo žemės pakraščių iki dangaus tolybių“ (Mk 13, 27) atneš galutinį Dievo Karalystės išsipildymą, įves į galutinį džiaugsmo susitikimą.

Kūrinija keliauja į galutinį Žmogaus Sūnaus apreiškimą, nes kiekvienas žmogus tik jame yra Tėvo sūnus ir dukra.

Pasaulio pabaiga nėra prasmegimas į nieką, bet kiekvienos vilties išsipildymas, pilnatvė, kurios negalime net įsivaizduoti, nes tai yra anapus ir pranoksta bet kokį mūsų lūkestį.

Kūrinija siekia visomis savo galiomis to, kuriame ir per kurį buvo sukurta (Kol 1, 15–16), nes jos Kūrėjas yra gyvybė viso to, kas egzistuoja.

Dievo galinga ranka, kuria Dievas nugalėjo blogį (Įst 7, 18–19; Ps 89, 11; Ps 136, 12; Apd 13, 17), yra gailestingos Sūnaus rankos, prikaltos prie kryžiaus ir ištiestos visiems žmonėms.

Nūnai visa istorija yra ne kas kita, kaip Dievo kantrumo laikas – gebėjimas su meile laukti žmogaus (Lk 15, 20).

Dievas „trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti“ (1 Tim 2, 4) ir kad jo „namai būtų pilni“ (Lk 14, 23).