Lenkijos ministras pirmininkas Mateuszas Morawieckis visiškai nedviprasmiškai – aiškiai ir užtikrintai – įvardijo tikrąjį migrantų krizės sumanytoją – tai Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas.
„Ši ataka, kurią vykdo Lukašenka, turi savo sumanytoją Maskvoje, o sumanytojas yra prezidentas Putinas“, – tvirtino Lenkijos Vyriausybės vadovas.
Labai tikėtina, kad M. Morawieckis – teisus. Kodėl? Taip galvoti verčia kelios akivaizdžios aplinkybės.
Visų pirma, sprendžiant iš V. Putino viešų pasisakymų, jis jaučia asmeninę neapykantą Lenkijai. Rusijos lyderis, kurio hobis – istorija, neseniai kaltino Lenkiją sąmokslu su nacių vadu Adolfu Hitleriu ir antisemitizmu.
Be to, pastarieji įvykiai prie Lenkijos sienos primena V. Putino braižą – niekada nestoti į atvirą konfliktą su priešininku, veikti kitų rankomis, kiršinti ir kelti destrukciją. Charakteringa tokio veikimo iliustracija – konfliktas Rytų Ukrainoje.
Pagaliau, trečioji aplinkybė – dėl migrantų krizės aplinkui Baltarusijos kaklą vis labiau besiveržianti Vakarų sankcijų kilpa mažina šios šalies galimybes išlikti savarankiška. O tai atitinka ilgalaikius strateginius Rusijos interesus. Jau kyla pagrįstų abejonių, ar Baltarusijoje padėtį tebekontroliuoja Aleksandras Lukašenka...
Grįžtant prie Lenkijos, laikas migrantų šturmui pasirinktas tikrai neatsitiktinai. Matant, kad Lenkija yra įsivėlusi į konfliktą su ES, akivaizdžiai siekiama provokacijomis demonizuoti teisėtą šios šalies valdžią vakariečių akyse ir tokiu būdu išsiūbuoti Lenkijos Vyriausybę. Provokacijos tikslas – sudaryti įspūdį, esą lenkai brutaliai elgiasi su migrantais, esą pastarieji pažeidinėja žmogaus teises ir pan., kad vėliau tai būtų galima panaudoti prieš Varšuvą.
Nepaisant to, Lenkijos Vyriausybė kol kas sėkmingai tvarkosi su provokacijomis pasienyje. Pirmiausia, lenkų pareigūnai akylai stebi ir filmuoja tai, kas dedasi pasienyje. Tai daroma norint apsidrausti, kad ateityje niekas negalėtų kaltinti Varšuvos neteisėtais veiksmais prieš migrantus. Kad šie nuogąstavimai ne iš piršto laužti, patvirtina tūkstantiniai protestai Lenkijoje prieš vadinamąjį migrantų atstūmimą, kurių metu skanduojami šūkiai: „Sustabdykite kankinimus pasienyje“ ir „Niekas nėra neteisėtas“.
Sveikintina Lenkijos valdžios principinė pozicija, kad jų valstybė – ne „pravažiuojamas kiemas“. Jei jau migrantai nori į Vokietiją, prašome, tik ne per Lenkiją.
„Lenkijos pasienis nėra tik linija žemėlapyje. Jis yra šventas, aplaistytas kelių kartų lenkų krauju“, – pareiškė šalies premjeras.
Kitaip nei opozicija, Lenkijos Vyriausybė neapeliuoja į tarptautines organizacijas, kad šios padėtų spręsti krizę. Nors palaikomas ryšys su ES ir NATO, vyrauja supratimas, kad Lenkijos ir šalies sienų gynyba – tai visų pirma pačių lenkų, o ne užsienio šalių ar tarptautinių organizacijų reikalas.
Galima mėgti, galima nemėgti dabartinės Lenkijos valdžios, tačiau ryžto, patriotiškumo ir savarankiškumo stokos jai neprikiši.
Visgi, nors lenkai kol kas atlaiko Rytų ir Vakarų spaudimą, Lietuvos parama dabartinei Lenkijos Vyriausybei ir solidarumas su kaimynais yra gyvybiškai reikšmingi.
Kaip ir praeityje, taip ir dabar mūsų kaimynai vėl kovoja dviem frontais. Todėl privalome visomis išgalėmis remti tvirtą ir teisingą tarp dviejų ugnių atsidūrusios Lenkijos valdžios poziciją. Jeigu dabar nusisuksime nuo kaimynų, kiti eilėje būsime mes.
