Kol kas tai, laimei, ne karas, tik didelis politinis žaidimas, galintis atnešti mums gerų politinių ir ekonominių dividendų. To, kad ir kaip ciniškai skambėtų, turime siekti, nes niekas mūsų neklaus, kaip pageidautume baigti šią klaikią žmonių stumdymo ant spygliuotos vielos istoriją.
Pradėkime kiek iš tolo – kaip baigėsi pirmasis gigantiškas migrantų plūstelėjimas į Europą? Teisingai, milijonas, o gal ir daugiau, jų nusėdo Turkijoje. Stambulas už tai iš ES gauna keletą milijardų per metus. Briuselis prieš porą metų mėgino pradėti varinėti kalbas apie demokratiją, tarpusavio pagalbą, europietišką kelią (turkai save laiko europiečiais, tačiau europiečiai tuo klausimu turi atskirą nuomonę).
Išvertus iš gražių žodžių apvalkalo, klerkai nusprendė sumažinti išlaidas ir pagrasino turkams duoti mažiau. Recepas Tayyipas Erdoganas, tenykštis Prezidentas, nesiginčijo. Tiesiog labai greitai prie ES sienų atsirado šimtai tūkstančių pabėgėlių, svajojančių apie gražų ir sotų gyvenimą Vokietijoje.
Kas buvo toliau? Taip, supratote teisingai – trūkstami milijardai operatyviai atsirado. Pasieniuose vėl stojo ramybė. Lygiai prieš metus sutarta skirti 6 mlrd. eurų ES pagalbą pabėgėliams ir priimančiosioms bendruomenėms Turkijoje.
Atsipirkti nuo priešo paprastai patogiau, nei kautis. Tą puikiai žinojo jau senovės romėnai ir mongolai.
Šią istoriją, kaip matome, puikiai išmoko ir mūsų Rytų kaimynai, kurie supranta, kad milijardai pabėgėliams sulaikyti plauks toliau. ES valstybių sostinėse niekas nenori šimtų tūkstančių ar milijonų pabėgėlių, kuriuos teks priglausti ir išlaikyti. Nebūkime naivūs, europietiškos pašalpos ir išlaikymas kainuos kur kas daugiau nei žmonių, gyvenančių kariuomenės saugomose pabėgėlių stovyklose Turkijoje, maitinimas bei medicininė pagalba.
Štai čia ir sukame prie klausimo – o kaip bus pas mus? Drįsčiau spėti, labai panašiai. Tik klausimas, kas tuos milijardus ir kaip pasiims.
Iš pareigų netrukus pasitrauksianti Vokietijos kanclerė Angela Merkel trečiadienį dėl itin įtemptos situacijos prie rytinės ES sienos paskambino Rusijos vadovui Vladimirui Putinui.
Kaip skelbia A. Merkel spaudos tarnyba, kanclerė V. Putinui pasakė, kad Minsko vykdoma migrantų instrumentalizacija yra nehumaniška ir nepriimtina. A. Merkel paragino V. Putiną daryti spaudimą Baltarusijos valdžiai, kad situacija pasikeistų.
Citatos pabaiga.
Verčiame į žmonių kalbą – A. Merkel paskambino tam pačiam V. Putinui, kuris kiek anksčiau savo užsienio reikalų ministro lūpomis prakalbo apie tai, kad Baltarusijai reikalingi pinigai, jog spręstų šią bėdą. Jis atmetė kaltinimus, kad Rusija prisidėjo prie šios problemos sukūrimo. Tačiau įsivaizduoti, kad, kaip teigiama, dešimtys tūkstančių migrantų galėjo tiesiog šiaip suplūsti iš šalių, nuo Baltarusijos nutolusių tūkstančius kilometrų, be spec. tarnybų ir atskirų valstybių pagalbos, gali tik ypač naivūs europiečiai iš tos pačios ES dosniai finansuojamų nevyriausybinių organizacijų.
Įdomu tai, kad dar prieš A. Merkel skambutį Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas antradienį išreiškė mintį, esą Europos Sąjunga galėtų Baltarusijai suteikti finansinės paramos ir taip sustabdyti migrantų srautą per sieną į bloko teritoriją, skelbia „Reuters“.
Jis priminė 2016 metais pasirašytą susitarimą, pagal kurį Europos Sąjunga suteikė finansinę paramą Turkijai, jai pažadėjus priimti atgal migrantus ir pabėgėlius, kurie Egėjo jūra neteisėtai pasiekė Graikiją. S. Lavrovo teigimu, Europos Sąjunga galėtų tą patį pasiūlyti ir Baltarusijai.
Taigi, artėjame į tiesos tašką, – ką slepia ši istorija, kurios aukomis, kaip visuose politiniuose žaidimuose, tampa eiliniai žmonės, savaitėmis šąlantys pasienyje ir stumdomi pirmyn atgal. Su jais iš ES išplėštais milijardais niekas neketina dalytis. Tiesiog V. Putinui taip būtų labai patogu susimažinti ekonominę naštą išlaikant bedugnėn smengančią Baltarusiją. Jis, greičiausiai, viliasi, kad dalį tos naštos nenoromis perims Briuselis. Ar pavyks ir kokia forma, pamatysime.
Aliaksandrui Lukašenkai tai ideali proga kokiu nors būdu bent jau pamėginti grįžti į europinį politikos lauką. Nesvarbu, kad neoficialiai, slaptose derybose per tarpininkus, bet bent jau pamėginti sumažinti spaudimą savo režimui.
O kas mums iš to? Žinoma, galima, kaip visada, pareikalauti papildomų sankcijų ir griežtai rekomenduoti, kas ir ką užsienio politikoje turi daryti.
Tačiau šalia to turėtų būti aktyvios ir intensyvios derybos visais frontais turint aiškų planą. Ne, ne su Rytais, bet su ES, prašant pagalbos ir kuriant planus, kaip sienai stiprinti ir pabėgėliams sulaikyti skiriami pinigai gaivintų mūsų ekonomiką. Žinoma, galima tikėtis, kad mes tiesiog priimsime daug atbėgėlių ir juos už minimumą pasiūsime į braškių laukus, nes darbo rankų verkiant reikia. Tačiau toks įvykių posūkis sunkiai tikėtinas. Vargu, ar tuo tiki net braškių augintojai.
Kur kas realesnis turkiškas scenarijus, kai už priežiūrą, apgyvendinimą ir palaikymą atokiau nuo Berlyno bei deportacijos suteikiama parama iš ES. Šiandien jos niekas neskuba siūlyti. Mūsų reikalas – patiekti ant stalo tokį planą, kuris būtų mums naudingas ir kurį visi suvalgytų kaip saldainiuką. Ką tai reikštų mums? Geriausiu atveju – milijardus ir tūkstančius darbo vietų, kas leistų pakeisti praradimus kare už Baltarusijos laisvę – smukusias geležinkelių ir uosto apyvartas bei daugybės įmonių netektis.
Ar tokį planą mes pajėgūs įgyvendinti? Tą parodys tik laikas, nes būtent čia – vykstant tylioms deryboms įvairiose sostinėse, o ne pareiškimams gražiai reklamuojamose konferencijose ir seminaruose – paaiškės, kieno politiniai kiaušiniai kietesni – Vilniaus ar Minsko, ir kas laimės ne tik pabėgėlių, bet ir ekonominį karą.
Beje, ukrainiečiai jau sulaukė iš Vokietijos pasiūlymo „palaikyti“ pas save pabėgėlius, kol bus sprendžiama, ar jiems galima suteikti prieglobstį.
