O paskui sulaukiau priekaištų. Esminis skaitytojų priekaištas buvo šis: kodėl tu, apžvalgininke, ieškai skirtumų, bandai supriešinti, statai sienas? Šioje dramatiškoje kasdienybėje reikėtų daryti ir rašyti priešingai: vienyti, bendrinti, apglėbti.
Ieškau pasiteisinimų. Štai, prisiminiau: prieš metus parašiau teisingą tekstą. Lyg mitinis aiškiaregys numačiau viską į priekį: „...ateis ta diena, anksčiau ar vėliau ji ateis, kai televizorių, kompiuterių, telefonų ekranuose pamatysime tai, ko labiausiai trokštame: 0 užsikrėtusiųjų, 0 gydomų reanimacijoje, 0 mirusiųjų.
Bus šventė? Kelsime vėliavas? Kažin. Virusas nurims, ligoninės ištuštės, bet šalis liks suraižyta, suplėšyta, sumaitota nuožmių mikro ir makro socialinių priešpriešų. Tai bus milžiniško nuovargio, aršaus susierzinimo, netikėjimo niekuo šalis. Tai bus piktai ūžianti visi prieš visus arena su gal netgi neblogais ekonomikos rodikliais. Bet kažin, ar tai bus gerovės valstybė. Gal tai bus gerų skaičių valstybė, bet ne geros nuotaikos, visuotinio entuziazmo, pasitikėjimo vieni kitais valstybė“.
Skaitau ir stebiuosi: pasirodo, autorius buvo patiklus idealistas. Nes teksto pavadinimas buvo toks: „Prezidente, o jūs paskui mus sutaikysite?“ Ir netgi paskutinis sakinys buvo pritvinkęs geranoriško tikėjimo: „Paskubėkite, Prezidente. Prašau, tarkite žodį, pradėkite prezidentinę visuomenės taikymo misiją“.
Praėjo metai, dabar yra „paskui“. Matau skaitytojų priekaištus ir raginimus skelbti vienybę. Tarsi aš – tekstų autorius – turėčiau daugiau galių nei Prezidentas. Aš neturiu tokių galių. Esu tiek pat pavargęs, nusivylęs, sudirgęs kaip ir dauguma mano skaitytojų. Nežinau, kur reikėtų semtis tikėjimo, kad nulinių užsikrėtimų diena anksčiau ar vėliau ateis.
Ką reikėtų daryti? Parašyti padėką nesiskiepijantiems? Apsikabinti juos, paduoti ranką? Atsiremti į Konstituciją, kuri buvo suredaguota tada, kai kovojame su vėjaraupiais, ir niekas supratimo neturėjo, ką reiškia žodis pandemija? Užsimerkti, kartoti: „Mes visi lygūs, skiepyti ir neskiepyti“?
Svarstau, kaip būtų geriau. Bet štai akys pasigauna vieno mano teksto skaitytojo (skaitytojos) įrašą: „Lietuviai – paklusnių bailių tauta. Yra sezoninio gripo atmainos, bauginimas besimptomiais viruso nešiotojais, klastojama sergančių ir mirčių statistika, išpūstas bezdalas farmacininkams, žurnalistams, medikams. Nesiskiepijau ir nebijau. O jūs bijokite savęs, paklusnūs baimės psichopatai!“
Stop, apmąstymų pabaiga. Tokia konstitucinė lygybė man netinka. Aš nenoriu šio įrašo autoriaus apkabinti, nenoriu jam paduoti rankos. Manau, kad turiu tokią teisę. Nors ji ir neįrašyta pagrindiniame įstatyme. Klausimas būtų nebent šis: kiek štai tokių arogancijos pritvinkusių Lietuvos paso turėtojų esama Lietuvoje? 1 procentas ar 11 procentų? Ar daugiau? Tik STI steigėjai ir jų feisbuko širdutininkai? O gal visi iki šiol nepaskiepyti 42 procentai minus persirgusieji?
Galų gale – koks skirtumas: 1 procentas ar 21. Europa sukandusi dantis ruošiasi atremti pandemijos ketvirtąją bangą, Vokietijoje – 200 mirčių per dieną, Didžiojoje Britanijoje – 217, Ukrainoje – 700, kiek toliau, rytuose, Putinas žada statyti kovido lauko ligonines. Pas mus šiaip jau irgi ne kažin kas. Bet vėjaraupių epidemijų laikais sugalvota konstitucinė lygybė veikia: 1 procentas kovido narsuolių, kurių pavadinti „kovidiotais“ lyg ir neturiu moralinės teisės, yra lygūs: prieš šv. Petrą, Daukanto aikštę, mus visus, stovėjusius ambulatorijose skiepų eilėje.
O taip: aukščiau cituotas tipas, išvadinęs mane ir likusius 58 proc. paskiepytų bailiais psichopatais, yra lygus lygutėlis ir nekaltas. Nes jį netikėtai paveikė Feisbuko burbulo superantivakserė Daiva. Superantivakserę Daivą stimuliuoja STI ir armija lietuviškai bei rusiškai šnekančių jutuberių. STI fermentuojasi plačiai išsišakojusios, šiltos antivakserių ložės prieblandoje. Ji šildo slaugę, kuri dirba ligoninėje. Slaugė nesiskiepija, neserga. Todėl galimai taps STI specialistų stebėsenos objektu. Koziriu, kuris bus tam tikru momentu ištrauktas, kad Daukanto aikštės smegenų korpusas galėtų juo pamojuoti.
Ratas užsidaro. Visi lygūs. Nors nelabai: aš negaliu išvadinti aukščiau cituoto autoriaus kovidiotu, nes tai nebūtų etiška. Jis gali, nes juk nekaltas. Indulgencija duota iš viršaus. Oficiali.
Aš irgi tokios norėčiau, nes jaučiuosi kaltas. Nebesugebu apkabinti antivakserio, paploti jam per petį ir pasakyti „broli, mes juk lygūs – skiepyti, neskiepyti, čipuoti ir be marmalo, su kauke ir be jos, su GP ir be jo“. Nors lygiai prieš metus prašiau aukščiausios instancijos užtarimo, gražiai prašiau vienyti, kol dar nevėlu. Siūliau skelbti, kad vakcina yra ne tik teisė, bet ir pareiga. Nieko gero iš viso to neišėjo.
„Visi yra lygūs“. Skamba ar ne? Lygybė yra grožis, suviliojęs ne vieną istorinę galvą. Nelygybė – tai pragaras. Lygybė – tai rojus. Ir mes po truputį prie jo artėjame. Nes šiomis dienomis Lietuvoje po truputį ryškėja naujas lygybės modelis: vakcinuoti ar nevakcinuoti, bet prieš kovidą visi lygūs. Ta prasme, kad mirs ir tie, ir anie. Pilnas Feisbukas neabejojančių: apsikrečia ir miršta pasiskiepiję, cha!
Man tokia epidemiologinė lygybė yra grandiozinis feikas, nauja konspiracinė teorija. Todėl atsiprašau, esu kaltas, netikiu. Nors nebūtina vystyti gudrių debunkingo teorijų, pakanka žvilgtelėti į statistikos departamento duomenis. Ačiū departamentui už drąsą, ši valstybės institucija Daukanto aikštės lygybės rekomendacijų nepripažįsta. Taigi: lapkričio 4 – ąją mirė 22 asmenys, 19 buvo nepaskiepyti ar paskiepyti nepilnai. Mirė 3 pilnai paskiepyti. Žiūrime, kokiai amžiaus grupei priklausė: vienas 60 – 69 , du 70 – 79 metų amžiaus grupei. Dabar žiūrime į nepaskiepytų mirčių duomenis: net keturi priklausė apyjaunių 30 – 59 amžiaus grupei, kiti – vyresni.
Tai ar reikia debunkingo – konspiracinio sąmokslo dekonstrukcijų? Man atrodo, kad nereikia. Nes čia nėra lygybės. Ir nebus. Žinoma, antivakserinės lygybės šalininkams būtų patogu tvirtinti, kad ir tie trys atvejai paneigia imunizavimo strategiją. Nė velnio! Vakcina nėra vitaminai nuo nemirtingumo. Tarp pilnai paskiepytų, kurie mirė nuo COVID, patenka asmenys su imunodepresinėmis būklėmis, sirgę sunkiomis pregresinėmis ligomis, po organų transplantacijos ir t.t. Patenka nutukę, persivalgę cepelinų, persigėrę alaus ir kiti šalies gyventojai, iki pandemijos propagavę sveikos ir nesveikos mitybos lygybę.
Bet kuriuo atveju, atsiprašau. Man nepatinka konstitucinė skiepytų – neskiepytų lygybė. Esu kaltas tarp daugybės nekaltų.
