Pasišaukęs savo mokinius, Jėzus pasakė jiems: „Iš tiesų sakau jums: ši vargšė našlė įmetė daugiausia iš visų, kurie dėjo į aukų skrynią. Visi aukojo iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto įmetė visa, ką turėjo, visus savo išteklius.“ (Mk 12, 41–44)
Šv. Leonas Didysis († 461) pastebi: „Ant dieviškųjų teisingumo svarstyklių sveriamas ne dovanų kiekis, bet širdžių svoris. Evangelijos našlė įmetė du pinigėlius į šventyklos iždą ir taip viršijo visų turtingųjų aukas. Nė vienas gėrio gestas nėra nereikšmingas Dievui, nė vienas gailestingumo darbas nelieka be vaisių.“ Mūsų kasdienybėje taip pat galime rasti tokių pavyzdžių.
Moteris, palikta vyro, augina du vaikus. Ji daug kentėjo vaikystėje ir šios žaizdos vis dar regimos jos sieloje. Kas žvelgia iš išorės sako: „Ji nevaldanti savo emocijų ir nekantri, kas gali su tokia gyventi? Jos vyras buvo priverstas ją palikti. Ir teisingai pasielgė!“ Ji suvokia savo ribas ir stengiasi toliau gyventi, dirbti, rūpintis savo vaikais. Galbūt tai, ką jį daro, nėra pakankamai, labai mãža, bet tai yra visa, ką ji gali padaryti. Daugiau šiuo metu ji nepajėgi.
Štai vyras, nuo gimimo šiek tiek lėtesnis mąstyme ir veikloje, darbuojasi parapijoje – tvarko bažnyčios šventorių. Dažnas tikintysis, skubėdamas į bažnyčią ir praeidamas pro jį, burbteli: „Pasiutusiai nezgrebnùs vaikis: ką dirba, vis ne taip.“ Bet jis, kad ir mažiau gebantis, yra geranoriškas, paslaugus, visada atsakantis taikia šypsena. Paviršutiniškam žvilgsniui jo darbas ar ištarti žodžiai atrodo juokingi. Bet tai yra viskas, ką jis gali atlikti. Daugiau jis negali. Jis atiduoda visą save.
Viskas nušvinta tik Dievo šviesoje: „Nėra nieko paslėpta, kas nebūtų atskleista, nieko slapta, kas nepasidarytų žinoma ir neišeitų aikštėn“ (Lk 8, 17); „Tad neteiskite ko nors prieš laiką, iki ateis Viešpats, kuris nušvies, kas tamsoje paslėpta, ir atskleis širdžių sumanymus. Tuomet kiekvienam teks pagyrimas iš Dievo“ (1 Kor 4, 5).
