Mes juk vis giliau klimpstame į savo slavišką pradą. Šiaurės slavai esame, nepaisant to, kad visiems šaukiame, į atlapus kibdami, kad mes ne slavai – nors daugumas mus tik tokiais ir laiko, su mūsų slaviškai skambančia kalba, slavų veido bruožais ir rusišku sentimentalumu, įsikalbėta bejėgyste ir inercija.

Ko nepadarė genai ir istorija, tą pribaigė okupacija ir gyvenimas kalėjime, kurio irgi galėjo nebūti, jei ne katalikiškas nuolankumas ir naivus tikėjimas, kad mūsų pasigailės.

Ko nepadarė genai ir istorija, tą pribaigė okupacija ir gyvenimas kalėjime, kurio irgi galėjo nebūti, jei ne katalikiškas nuolankumas ir naivus tikėjimas, kad mūsų pasigailės.

Kuo toliau, tuo niūriau spingsi mirksinti mūsų rytų europietiškos natūros balana. Galime, kiek tik norime, vadintis Šiaurės Europa, Šiaurės Atėnais ar kokia ten Baltijos Šveicarija. Nė iš tolo. Mes vis labiau esame Gintarinė Serbija, Baltarusija su Eurais ir Albanija prie Baltijos.

Kuo toliau, tuo labiau tampame priešiški progresui, mokslui ir veržlumui (ne visi, nes vakariečių pas mus mažuma – tai tie, kurių pačių ir jų tėvų ir senelių neaugino rusiškas kinošlamstas apie Čiapajevą ir „Didyjį Tėvynės karą“) – vietoje smalsumo ir noro keistis yra valstietiškas snaudulys prie bliūdo su cepelinais ir nyki, melancholiška Šopeno muzika, kai mieliausi dalykai lietuviui yra kapai ir žvakės su nuolaida.

Ir visa tai dėl vieno sakinio, kurį laikome išmintimi, nes taip vapėjo senoliai. Tie patys, kurių kita išmintis buvo lauko išvietė, „muša – reiškia, myli“ ir „dėkis daugiau mišrainės, ko tu nieko nevalgai“.

Štai tas posakis, tas kvailų ir bailių atodūsis, kuriame visa lietuvių tautos lepšiška bejėgystė ir inercija.

„Kaip radom, taip ir paliksim.“
Štai tas posakis, tas kvailų ir bailių atodūsis, kuriame visa lietuvių tautos lepšiška bejėgystė ir inercija. „Kaip radom, taip ir paliksim.“

Yra šio posakio daug variantų, visi toksiški. „Už kiek pirkau, už tiek parduodu“ (nes pelnas yra gėdingas), „būk biškį paprastesnis, neišsišok“ (negalvok, kaip pasiekti daugiau – lygiuokis į nevykėlius), „septynis kartus pamatuok, dešimtą – kirpk“ (būk neurotiškai atsargus, viskuo abejok, geriau juk šimtąkart smirdėti vietoje, negu nors sykį kažkur eiti ir suklysti), „ką aš žinau“ (nežinau ir sužinoti nenoriu, domėtis nesiruošiu, man neįdomu), nepersistenk, neperlenk lazdos, palūkėk, neskubėk ir būsi pirmas, kitoniškai = nežmoniškai, ir taip toliau, iki begalybės. Grybų, kelmų ir kerpių gyvenimo filosofija. Šūdvabalių maršas ir medūzų sąjūdis.

Žmonijos istorijoje visada geri dalykai ateidavo per pasikeitimus (blogi kartais irgi, bet sąstingis garantuoja nesėkmę ir atsilikimą). Žmogus yra skirtas tam, kad nuolatos keistų savo aplinką, kad stiebtųsi aukštyn, kastų gilyn, važiuotų ar skristų greityn ir tolyn, kad didintų žinias, gebėjimus, turtą, pojūčius – taip radosi išradimai, techninis progresas, mokslas, medicina, imperijų augimas, naujų žemių įsisavinimas.

Pramonės revoliucija, žemės derlingumo didinimas, verslo ir valdymo modeliai, inžinerijos mokslas: visa tai buvo rezultatas veiklos tokių žmonių, kurie nieko nepalieka, kaip yra radę. Vaikystėje žmogus, gavęs dėžę kaladėlių, kažką iš jų stato, gavęs flomasterių ir piešimo popieriaus, kažką jais piešia. Tik turintys rimtų bėdų atsisėda ir spokso į dėžutę, jos neliesdami, kad kaladėlės būtų gražiai sudėtos ir neišimtos – normalios raidos vaikas turi instinktyvų norą kažką keisti, daryti kitaip, negu buvo.

Negerai yra ir tada, kai vaikas flomasterių neišima iš dėklo ir popierių palieka baltą – taupo ateičiai. Taip, čia panašu į tuos, kas distancinio valdymo pultelius įvelka į polietileno pakelį, o kilimą laiko suvyniotą prie sienos, kad nesidėvėtų. Arba tuos, kurie geriausią drabužį taupo ypatingai progai, kuri niekada neateina.

Lietuvoje tokių suaugusių nediagnozuotų ligoniukų ir traumuotųjų yra dauguma, net kritinė masė. Baisiausia jiems – permainos. Tai neracionali ir liguista permainų baimė, kuri turi net terminą: metateziofobija, yra lietuvių tautos nacionalinė epidemija.

Lietuvoje tokių suaugusių nediagnozuotų ligoniukų ir traumuotųjų yra dauguma, net kritinė masė. Baisiausia jiems – permainos. Tai neracionali ir liguista permainų baimė, kuri turi net terminą: metateziofobija, yra lietuvių tautos nacionalinė epidemija.

Ne kovidas, ne portraukis alkoholiui, bet būtent ta permainų baimė, įsikibimas į praeitį, yra sunki tautinė liga. Keitimasis labai gerai matėsi prieš tris dešimtmečius, kai žmonės atkakliai panikuodami nenorėjo priimti fakto, kad nebeliko senojo pasaulio. Niekam nebereikia senų valstybinių gamyklų, gaminančių sovietinį šlamštą, nebereikia daugumos senųjų darbo įgūdžių, senieji pinigai – beverčiai, santaupos rubliais išnyko, ir nebegrįš. Reikia gyventi naujai, mokytis naujos veiklos ir naujų kalbų, nes kitaip tik pasmerki save nuolatinio nelaimingumo būklei.

Norite dar vieną simptomą? Kai buvo tokia nelaiminga ir šleivai kreivai administruojama, o paskui bankrutavusi nacionalinė oro linija, „Lietuvos avialinijos“ (pavadinimai vėliau keitėsi), kai kurie žmonės sakydavo, kad jiems labai gera ja skristi – vien todėl, kad galima dar kelias valandas jaukiai pabūti lyg Lietuvoje. Nes jei skrendi vokiečių ar austrų lėktuvu, užsienis prasideda jau Vilniaus oro uoste, o tai jiems buvo baisu ir nejauku.

Tie patys žmonės, emigravę į užsienį, baikščiai plakėsi prie savų, būrėsi drauge, valgė juodą duoną ir žiūrėdavo Anglijoje lietuvišką televiziją, nes jie bijojo pasikeitimų gyvenime, kuriuos atneša transformavimasis ir keitimasis pagal naujų namų papročius ir manieras.

Kai litus keitė eurai, žmonės aimanavo, kad viskas brangs, kiti karštligiškai pirko viską, kas papuolė po ranka, ir skaičiavo dienas, kai dar galima mokėti litais, nes paskui jau bus siaubas, dar kelios dienos, ir jau tada nebebus to gelbėjimosi rato.

Dabar, beje, mes matome tą patį dalyką – virusas, naujoji liga, atėjo ir yra su mumis visiems laikams, ir niekas nebebus taip, kaip buvę. Greičiausiai kaukės atėjo į mūsų gyvenimus visiems laikams, skiepytis reikės kasmet (gal – po kelis kartus), gyvenimas nebegrįš atgal. Kai kada bus lengvesnės priemonės, kai kada – griežtesnės, tačiau tokio paties gyvenimo jau nebebus.

Dabar, beje, mes matome tą patį dalyką – virusas, naujoji liga, atėjo ir yra su mumis visiems laikams, ir niekas nebebus taip, kaip buvę.

Bijantiems pasikeitimų tai labai sunkiai suvokiama ir nepriimtina, kaip buvo nesuprantama tais laikais, kai žmonės atrado mikrobus ir pasirodė, kad gyvenimas bus kitoks. Geriamą vandenį dažniausiai reikės virinti ar kitaip dezinfekuoti, rankas reikės plauti, drabužius keisti ne tada, kai suplyšta, o tada, kai nebešvarūs. „Tai ką, dabar čia reikės kasdien tas rankas plautis po kelis kartus? Gal ir maudytis kasdien?“ – taip klausdavo protėviai tų nesusipratėlių, kurie šiandien klausia, tai kada čia galima jau bus nustoti skiepytis ir saugotis? Niekada, gyvenimas jau kitas. Kuo greičiau priimsite tai, tuo lengviau bus jums patiems.

Atsigręžus į istoriją, taip buvo visada. Kiekviename etape buvo žmonių, kurie baisėdavosi pakeitimais, protestuodavo, būdavo rezistencijos kariai.

Ką reiškia – saugos diržas privalomas? Mano automobilis, kaip noriu, taip važiuoju, mano senelis važinėjo be saugos diržo, ir aš visą gyvenimą važiuosiu be jo. Kaip tai vaikų nebegalima mušti? Visai? Mus mušė, kai reikėdavo, ir nieko tokio nebūdavo. Nepraeis čia visi tie išsigalvojimai. Kaip tai čia vyras su vyru nori gyventi, arba moteris su moterimi ir čia prisigalvoja lyčių naujoviškų. Niekada tokio nebuvo, ir nenoriu aš jų šalia turėti, dar ko.

Kai žmonės negali paaiškinti, kodėl senasis būdas geriau (nė velnio ne geriau, tiesiog tu senojo būdo bijai), tai sako, kad reikia gerbti tradicijas. Kodėl? „Nes todėl, kad reikia, ir viskas“. Pavyzdžiui, man siūlo gerbti tradiciją skirti daugiau dėmesio mirusiems, negu gyviesiems, trypinėti po kapines ir žvakutes degioti. Aš neturiu ko gerbti – tiems žmonėms netrukdau, tegu sau eina ir platina užkratą vieni kitiems, bet turiu savo nuomonę apie atsilikusius papročius, kurie man yra svetimi.

Kažkada irgi elgiausi taip, kaip mane spyrė elgtis visuomenė, paskui supratau, kad gyvenimą reikia gyventi sau, kaip patinka, ir nuo to laiko esu žymiai laimingesnis. Gyvenimas yra dabar, o ne tas, kurį kažkas prisimena iš užvakar ir braukia dėl jo snarglį.

Jeigu negali paaiškinti, kodėl tradicija yra reikalinga ir kokią vertybę ji neša, o tegali pasakyti, kad mes tiesiog visada taip darėme, tai ta tradicija yra nesąmonė ir ją reikia keisti, ir kuo daugiau žmonių pradės elgtis sąmoningai ir naujai, laužydami praeities cementą, tuo daugiau bus laimingų žmonių. Faršo atgal neprasuksi, ir visi bandymai sulipdyti iš jo buvusį mėsos gabalą ir apraudoti išvirtą kiaušinį, kad jis jau niekada nebegalės būti atvirtas atgal, gali atnešti tik nusivylimą.

Pokyčiai yra pliusas, praeitis yra minusas. Neįmanoma būti laimingu, kabinantis į neigiamas nuostatas.

Mat pokytis, kuris prasidėdavo, visada laimėdavo. Kitaip nėra buvę. Tėvai, kurie nori ir reikalauja, kad vaikai gyventų pagal jų prietarus ir baimes, dirbtų tėvams patinkančius ir suprantamus darbus, rinktųsi pagal tėvys sau poras, kuo greičiau padovanotų tėvams anūkus, būtinai pirktų butą ir nesinuomuotų, nes taip saugiau, eitų į valdišką darbą, nes taip patikimiau, dar niekada nėra laimėję. Variantai yra du: traumuotas vaikas gyvena ne savo, o tėvų nupieštą gyvenimą, ir pagal juos kankinasi (pergale nepavadinsi), arba vaikai siunčia tėvus velniop ir jiems paskambina kartą per metus (gerai, jei taip).

Kuo stipriau jus papiktino šis straipsnis, tuo arčiau tikslo būsiu iššovęs. Nes kaip kitaip paraginsiu jus keistis?

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (760)