2013 m. vos po pusmečio nuo ministrų kabineto darbo pradžios, pareigas paliko ūkio ministrė Birutė Vėsaitė. Jos pasitraukimą lėmė komandiruotė į Kazachstaną, kur ji skrido su „Arvi“ įmonių grupės išnuomotu lėktuvu. Šis koncernas tuomet laukė ministerijos sprendimo dėl dalyvavimo laisvųjų ekonominių zonų projekte sąlygų. Ne išimtys ir visi kiti dirbę ministrų kabinetai – dar niekada nenutiko taip, kad pirmąjį vyriausybės gimtadienį sutiktų tie patys, kurie prieš metus prisiekė ir pradėjo darbus.
Iki tokio pasiekimo arčiausiai buvo Andriaus Kubiliaus 1999 m. suformuotas ministrų kabinetas. Jis baigė darbą iki metinių likus vos dviem dienoms. Aišku, ne visada ministrų kaita yra susijusi su skandalais ar nemaloniomis aplinkybėmis – Algirdo Šemetos paskyrimą į Europos Komisiją 2009 m. liepą galime traktuoti kaip paaukštinimą.
Ingridos Šimonytės ministrų kabinetui iki pirmojo gimtadienio liko nedaug – jį minėsime gruodžio 11 dieną. Gali nutikti taip, kad būtent I. Šimonytės Vyriausybei pavyks per pirmuosius kadencijos metus išsaugoti visą ministrų kabinetą. Tiesa, keletas jo narių turbūt dar negali būti visiškai tikri, kad išsilaikys.
Paskutiniu metu daugiausiai kritikos sulaukia žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas. To buvo galima tikėtis jau tada, kai jis buvo paskirtas į dabartines pareigas. I. Šimonytės pasirinkimas buvo motyvuotas tuo, kad Lietuvai reikia įgyvendinti Europos žaliojo kurso nuostatas. Nemaža jų dalis kelia ūkininkų nepasitenkinimą. K. Navickas į pareigas buvo pasirinktas kaip ilgametę patirtį aplinkosaugos srityje turintis ekspertas, numatant, kokie iššūkiai šios ministerijos laukia artimiausioje ateityje.
Dabar nepasitenkinimo jo darbu yra ir tarp valdančiųjų – tarp kritikų yra Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Viktoras Pranckietis. Tačiau Tėvynės sąjungos (TS-LKD) prezidiumas išreiškė palaikymą ministrui, o Kazys Starkevičius prakalbo, kad permainų reikia tik ministro komandoje. Tokia partijos pozicija logiška – jie suvokia, kad įtampos su ūkininkų bendruomene yra neišvengiamos nepaisant to, kas užims ministro postą, nes žaliosios darbotvarkės atsisakyti neketinama.
Tik atstovei spaudai pareigas kainavo ir skandalas Sveikatos apsaugos ministerijoje (SAM), kai ji skyrė „Kitokių pasikalbėjimų“ rengėjams beveik 10 000 eurų už tai, kad šie pakalbintų ministro visuomeninį patarėją Edgarą Kulikauską. SAM pozicija aiški – laida suvokiama kaip COVID-19 skiepijimo kampanijos dalis, o vienintelė kaltė – nepažymėjimas, jog tai yra apmokėtas turinys.
Opozicija brėžė paraleles su „auksinių šaukštų“ skandalu. Tačiau tai nėra iki galo tikslu – nors išmatuoti laidos poveikį vakcinavimui yra neįmanoma, bet bent jau tikslas buvo geras. Tokie projektai galbūt gali pasitarnauti didinant skiepijimo apimtis jauniausioje amžiaus grupėje, nors galima daug ginčytis dėl Vyriausybės komunikacijos vakcinavimo srityje. Vien neįspūdingi skiepijimo tempai parodo, jog problemų šioje srityje daug. SAM paslydimas E. Kulikausko istorijoje davė dar vieną argumentą gausiam būriui nepatenkintųjų Arūno Dulkio darbu.
Ministras praktiškai nuo pat darbo Vyriausybėje pradžios yra prezidento kritikos taikiklyje, daug priekaištų susilaukia ir iš opozicijos. Tačiau premjerei I. Šimonytei yra itin svarbu jį išsaugoti dėl paprastos priežasties – vargu, ar Lietuvoje šiuo metu yra mažiau geidžiamas politinis postas. Atsakomybė milžiniška, o A. Dulkys ir jo šeimos nariai sulaukia grasinimų. Visgi, kad ir kas užimtų pareigas, pandemijos valdymas yra kompleksinis uždavinys, kur sveikatos apsaugos ministras tėra vienas iš kelių svarbiausių žaidėjų.
Atsižvelgiant į tai, kokių ši vyriausybė ėmėsi priemonių, turbūt didžiausias galimas pralaimėjimas artimiausiu laikotarpiu būtų naujas karantinas. I. Šimonytės ministrų kabinetas, nepaisydamas protestų ir riaušių pasirinko kelią, kuriuo didžiąją apribojimų dalį neštų tik imuniteto neturintys asmenys. Jeigu tektų skelbti karantiną, tai reikštų, jog nemažą triukšmą visuomenėje sukėlusi politika savo tikslo nepasiekė. Tačiau net ir tokiu atveju vargu ar Vyriausybė įtampos nuleidimui paaukotų A. Dulkį.
Kurį laiką karščiausia kėdė priklausė vidaus reikalų ministrei Agnei Bilotaitei. Šalis buvo visiškai nepasiruošusi migrantų krizei. Trūko tiek materialinio pasirengimo, tiek nuoseklios komunikacijos. Pradžioje kai kurie valdančiųjų politikai įsivėlė į savotišką konkursą, kas labiau išgąsdins visuomenę augančiais nelegalių migrantų skaičiais.
Kalbėta, jog tarp jų gali būti potencialių teroristų, nusikaltėlių. Ir nors keletas žmonių išties kėlė grėsmę šalies nacionaliniam saugumui, bet perspausta retorika vėliau labai trukdė, kai reikėjo įtikinti gyventojus ramiai priimti žinią, kad jų kaimynystėje bus apgyvendinti prieglobsčio prašytojai.
Ministrė sudėtingoje padėtyje dažnai atrodė sutrikusi. Tačiau galiausiai padėtį pavyko stabilizuoti, kai į A. Bilotaitės komandą ministerijoje atėjo dirbti Daiva Ulbinaitė ir Kęstutis Lančinskas. Sunku pasakyti ar I. Šimonytė krizės įkarštyje svarstė apie pokyčius. Daugelyje Vakarų demokratijų į Vyriausybę nežiūrima kaip į asmeninę premjero komandą ir pokyčiai įvedami, jeigu tai gali sumažinti įtampą.
Aišku, dažniausiai stengiamasi surasti garbingą postą pasitraukiančiam ministrui, kad visuomenei neatrodytų, jog šis buvo tiesiog išstumtas. Tačiau I. Šimonytė turėjo esminį žodį renkantis ministrus ir jai veikiausiai pasirodė svarbu parodyti, jog pasitiki savo surinkta komanda.
Pirmąjį gimtadienį postuose veikiausiai sutiks visas pirminis I. Šimonytės keturioliktukas. Per pastaruosius 20 metų stabiliausias ministrų kabinetas buvo 2001-2004 m. dirbusi Algirdo Brazausko vyriausybė – 9 iš 13 ministrų išsilaikė iki pat jos įgaliojimų pabaigos. Tokį rezultatą dabartinei premjerei pasiekti nebus lengva.
