Pamenu, 2007-2008 metais, kai buvau jaunas ir naivus bei tikėjau, kad kažkur šalyje yra normalių žmonių, o nenormalūs gali keistis, publikuodavau labai emocingus įrašus savo bloge. Galiausiai nervai neatlaikė. Pasidaviau. Ir 2008-ais, „Delfi“ dėka, išdalinau muzikos įrašus, uždariau blogą ir dingau iš viešumos. Kai kurie iš jūsų tuoj parašys komentare, kad gaila, jog ten nepasilikau. Bet man nerūpi. Aš jų neskaitau. Aš – lenkas laisvojoje Lietuvoje; darau, ką noriu.
Ėjo metai. Į Lietuvą grįžo Andrius Užkalnis, kuris pradėjo rašyti panašius emocingus tekstus, kaip tas jaunuolis 2007-2008 metais (tik geriau). Man buvo nuoširdžiai juokinga, nes (a) viskas jau buvo aptarta ir aprašyta, (b) paskaičius, atrodė, kad išties niekas nepasikeitė. Kaip buvome kvaili, taip ir likome. Kaip garsėjome žiaurumu ir tamsumu, taip ir toliau žudėme ir elgėmės kaip gyvuliai. Kaip mėgome suktis artimojo sąskaita, taip ir po dešimties metų vogėm viens iš kito. Iš vienos pusės liūdna. Iš kitos – baisiai juokinga. Tiesa sakant, galvojau, kad ir p. Andriaus nervai ilgai nelaikys, bet klydau, jis vis dar yra Lietuvos Sizifas.
Kritiškai mąstančių – arba apskritai mąstančių – nepadaugėjo. Nors buvo įvesti alkoholio prekybos ribojimai, blaiviai mąstančių irgi nepadaugėjo. Negana to, Lietuvos Oprah girtą prie vairo pagavo. Į juodąją skylę lekiantis švietimas neužaugino geresnių kartų, užtat suteikė galimybę kai kurių politikų artimiesiems sėkmingai iš jo pelnytis bei priveisė paauglių vis garsiau žliumbiančių dėl sunkių egzaminų, kurie kasmet tik lengvėja.
Dalis tų, kurie kūrė nepriklausomą Lietuvą, neabejotinai pasipelnė iš privatizacijos. Visa tai – seniai pamirštas reikalas. Gal ir galima atleisti. Visgi žmonės kažkuo tikriausiai rizikavo. Lai turi. Galvotum, kad šiais laikais taip vadinamas „agentūros mokestis“ bus renkamas subtilesniais būdais. Bet ne. Kol prie mano namų yra žvyrkelis, prie politikų namų tiesiamas asfaltas, būtent tuomet, kai jie yra valdžioje. Negana to, jie dar kuria naujas partijas, kurias politologai vertina labai rimtai ir pranašauja sėkmę rinkimuose. Štai tokie yra mūsų idealai. Tokiems žmonėms mes plojame namuose ir į juos lygiuojamės. Linkime, „kad ir Petriukas vieną dieną būtų štai tokiu premjeru“. Arba meru. Kodėl? Nes tik tuomet senelių gatvėje asfaltas atsiras ir visi kaimynai žinos, kad Petriukas pramušė. Fantastika.
Visokie rėkimai socialiniuose tinkluose neatnešė jokios naudos. Sėdime savo socialiniuose burbuliukuose ir viskas atrodo neblogai. Nueiname prie balsadėžių, sulaukiame rezultatų ir nesuprantame, kas čia įvyko.
Bandome masiškai pasiskiepyti, kad išvengtume visokių ribojimų ir galėtume vaikams vitamino D suteikti žiemą, nuskridę į kokią Tenerifę – tai ne; pasirodo, tik latviai labiau atsilikę. Tuoj ir mus uždarys namuose.
Savo socialinį burbuliuką būtų gerai plėsti. Bet ne. Kiekvieną kartą kai į jį užsuka tautietis turintis kitokią nuomonę, mes jį nuplakam, blokuojam, priklijuojame negražių epitetų. Ar jis nuo to užsikrės mūsų burbulo filosofija ir pradės elgtis taip, kad Jai (Lietuvai) būtų naudinga? Tikriausiai ne.
Negana to, socialinio burbulo dar ir Zucas neleidžia išplėsti. Matai tik tai, ką turėtum matyti. Bendrauji tik su tais, su kuo turėtum bendrauti. Anot Zuco, žinoma. Taip atrodo pirmūnų kerštas. Kai pelno siekimas nugali visas žmogiškas vertybes, o emocinis intelektas nėra pajungiamas, socialiniai tinklai tampa tiesiog tinklais: pagauna, atima laisvę, nepaleidžia ir galiausiai užsmaugia.
Kitose gerovės valstybėse žmonės ieško problemų savyje. Jie jau nekaltina kitų. Problemą mato savyje ir sprendimų – irgi – ieško savyje. Matyt būtent todėl vakaruose labai populiaru skaityti saviugdos knygas. Pas mus – ne. Pas mus vis dark kalti kiti: valdžia, žmona, vyras, vyriausybė, prezidentas, gydytojai, pacientai. Bet kas. Tik ne aš. Ne mes.
Bet vis dėlto, kas penktas lietuvis gyvena skurde, o daugiau nei 70 proc. gauna mažesnį nei vidutinį atlyginimą. Pandemija prispaudė prie sienos ir yra labai didelė tikimybė, kad kai grįšime iš kapinių, mus ilgam laikui uždarys namuose. Lietuvos patriarchas viešai siūlo įvesti karstelio mokestį piliečiams, dėl kurių laisvės pats kovojo. Štai tokie mes esame šiandien. Juokas pro ašaras.
Ieškoti vieno kaltininko tarp tų, kurie valdo Lietuvą dabar, būtų labai arogantiška ir neteisinga. Nes problema yra sisteminė. Mums tendencingai, metai iš metų, buvo rodomas blogas pavyzdys. Sistemiškai buvo ir yra atleidžiami nuo kaltės visokie padugnės, kenkiantys kiekvienam piliečiui individualiai ir visuomenei bendrai.
Dėl to, kokie giliai širdyje mes esame, kalti absoliučiai visi: nuo Vagnoriaus ir Šleževičiaus iki Skvernelio ir Šimonytės; nuo Brazausko ir Adamkaus iki Grybauskaitės ir Nausėdos; nuo Valatkos iki Tapino; nuo Mamontovo iki Radžio; nuo LNK iki TV3. Visi turime prisiimti dalį atsakomybės. Nes, pripažinkim, nepavarėm. Kol kas.
