Nėr čia ko mokytis dieną naktį, kai kiti mokykloje ir universitete tik nosį krapšto, alų midų geria ir malonumą iš mielo pūkuoto mokymosi gaudo.
Už tai, kad mokykloje nemušei dinderio, iki pažaliavimo mokeisi fizikos, matematikos ir chemijos, mokyklą baigei aukso medaliu, kad šešerius metus kalei anatomiją, širdies, plaučių, kepenų, odos ir tūkstančius kitų ligų bei jų simptomų, kasdien perskaitydamas po tiek puslapių, kiek kitas Seimo narys neperskaitys per visą gyvenimą, turėsi valstybei atidirbt.
Jei taip jau gerai mokeisi ir į nemokamą rezidentūrą patekai, še tau ketveri metai lažo valdžios dvaruose. Jei pusę studijų kainos sumokėjai pats, tebus tau dveji metai baudžiavos. Na, o jei susimokėjai činšą už visą rezidentūrą, tai dar pagal tėvelio caro ukazą gali gyventi ir dirbti kur nori – kaip koks mokytojas, inžinierius, antstolis ar kailialupys.
Kaip sakė dar kukurūzinio komunizmo statytojas Chruščiovas, iš kiekvieno gydytojo rezidento – pagal išgales, baudžiavos lažas kiekvienam pagal gautus pažymius.
Lažą daktarams siūlantis įvesti ponas Matulas paskui Chruščiovą sako, kad lažą dvare eiti gydytojams bus netgi garbė. Niekas kitas baudžiavos laisvoje Lietuvoje daugiau nenusipelnė. Nori vadintis daktaru, pakentėsi lažą eidamas. Ne viskas, kas Lenino ir Stalino sugalvota, blogai.
Priverstinis darbas išlaisvina! Toks naujausias konservatorių Matulo, Sejonienės, Slušnio ir Kuzmickienės, o taip pat maloniai prie jų prisišliejusių valstietės Šalaševičiūtės, socialdemokratės Leiputės ir darbietės Giraitytės-Juškevičienės viršpartinio internacionalo šūkis mechaninėse jaunųjų gydytojų dulkinimo dirbtuvėse „Konservatorių aušra“.
Nes, na, juk suprantat, kad rajonuose žmonėms trūksta medicinos paslaugų. Tai negi valstybė dabar dėl to išlaidas ir mokesčius didins, kaip įprasta rinkos šalyje? Negi Lietuva bus kaip kokia Vokietija, kuri sveikatos apsaugai skiria 8 proc. BVP? Neprotinga tokius pinigus taškyti daktarams ir farmacininkų pelnui. Nausėdinei gerovės valstybei užteks ir 4,29 proc. BVP.
Ponas Matulas ir jo internacionalas žino – lengviau įbaudžiavinti medikus. Pirmiausia tai patiks tautai, kuri žino: daktarus reikia dusinti. Antra, du viename – už tą pačią kainą: ir daktaras pririštas kaip ta ožka prie kolchozo, ir algų medikams didinti nereikia.
O gal ir visi trys viename – įbaudžiavinus jaunus gydytojus mobingo meistrai galės aiškiai pasakyti, iš kur vargšo kojos dygsta. Yra lažas, kaip be vaitų ir tijūnų ant balto arklio? Arsi kaip didelis ir dar kojas mobingo meistrams bučiuosi.
O jei daktariūkščiai dar pasišakos, paleisim SST nuo lenciūgo, kaip ką tik. STT paskelbs visus gydytojus, kurie už vaistų kompanijų pinigus vyko į medikų konferencijas mokytis.
Tauta vis tiek nesupras, kad gydytojai į tas konferencijas važiuoja tam, kad mūsų, mirtingųjų, subines moderniau ir be skausmo gydytų. Gydytojai mieliau važiuotų už savo gydymo įstaigų pinigus, bet tam kasmet mūsų valdžia gydytojui skiria tik šešis eurus ar panš. Ir, jei jau visai taip, tai gydytojui, kuris nedalyvaus konferencijose, valdžia po trejų metų nepratęs licenzijos.
Tačiau kiek žmonių tą žino? Pusė Seimo ir visa STT to nežino. Todėl cic, baudžiauninkai. Viską konservatorių valdžia su valstiečių, socialdemokratų ir darbiečių parama išaiškins.
Todėl nedrįskit klausti, kaip priverstinis darbas dera su konservatizmo ideologija ir politika. Nė neprasižiokit, kad gal tada ir sienas į Vakarus reiktų uždaryti. Gydytojų trūksta visur, tad jaunieji gydytojai gali dar masiškiau nei dabar emigruoti į D.Britaniją, Vokietiją, Daniją, Norvegiją, kur rezidentai ir dirba gydytojo darbą, ir gerbiami, ir orią algą gauna.
Nesistenkit suprasti, kaip taip atsitiko, kad Medikų sąjūdžio aktyvistė Sejonienė, kovojusi už gydytojų teises, per metus Seime ne tik nieko nepasiūlė (pvz., sumažinti mokesčius gydytojams, važiuojantiems į provinciją, išlaisvinti iš popierių rašymo, sumažinti krūvį), kaip pagerinti gydytojų padėtį, bet, tapusi Seimo nare, siūlo įvesti valstybinį gydytojų mobingą.
Racionalus žmogus turi prikąsti liežuvį. Nepriminti, kad pigi medicina ir taip jau brangiai mums kainuoja. Ko vertas vien Naujosios Vilnios poliklinikos, kur slaugytojos suklastojo mažiausiai 200 įrašų apie neva paskiepytus žmones, atvejis.
Tačiau ką tu gali paimti iš slaugytojų, kurių algos – keliais šimtais eurų mažesnės net už prekybos centrų kasininkių, o slaugytojų jau trūksta šimtais? Tik grandines.
Ginčytis su dieną pailginti sumaniusia Matulo kompanija – tas pats, kas kalbėtis su Kremliaus žvaigždutėmis sučipuotais Sveikatos teisės instituto obuolmušiais, kuriems atsakomybės jausmas buvo pašalintas su glandomis. Kalbėtis gali, bet tik jei pritarsi visiems jų kliedesiams.
Kaip ir su pono Matulo internacionalu. Valdžios mistika – aukščiau medicinos, ekonomikos, statistikos ir sveiko proto. Lažas daktarams bus ne priverstinis darbas, o didi garbė, ir taškas.
Taip, kaip antivakseriai, išgirdę, kad vakar iš 36 nuo koronaviruso mirusių lietuvių 35 buvo neskiepyti, bliauna, kad, va, matot, ir paskiepytieji krenta, taip ir Matulas su Sejoniene, Slušniu ir Kuzmickiene iškalkuliuos, kad ir ES tokia tvarka seniai įvesta. Net trijose šalyse. O kad 24 šalyse tokios tvarkos nėra, tai ar čia argumentas?
Vargšė Šimonytė. Apginkit nuo draugų, nuo priešų ji jau kaip nors pati.
Net Veryga šalia Matulo dienos ilgintojų internacionalo ponų iškyla kaip proto kolosas: „Šis siūlymas, tikrai yra diskriminacinis, jau vien dėl to, kad yra išskiriama viena profesija. Man nesuprantama, kodėl šie žmonės, kurių studijos yra ilgiausios, ir šiaip jau yra savotiškai nuskriausti negalėdami laisvai kurti gyvenimo, dar ilgesnį laiką būtų kažkieno nurodymu siunčiami į tokią vietą, kurios jie patys laisvai nesirenka. Tai tiesiog nesąžininga.“
Sąžiningą variantą Matulo internacionalui pasiūlė Studentų sąjunga: „Kadangi 4 metų politiko darbas irgi finansuojamas valstybės lėšomis, negi piliečiai neturi teisės prašyti, kad baigę kadenciją Seimo nariai kelerius metus savanoriautų nevyriausybinėse organizacijose, kur trūksta savanorių. Tai būtų netgi garbė.“
Visai kaip toj pasakoj, kur baudžiauninkas godžiam ponui sukonstravo rąstų sukimo mechanizmą, kurį vieną dieną pasukęs ponas nusprendė, kad diena tai tikrai žiauriai pailgėjo, bet toks jos ilginimo būdas ponui nelabai, geriau lieka kaip buvę.
Pasakos visada gražiai baigiasi. Bet čia Seimas. Čia konservatorių ponai ir lažo internacionalas siekia trūks plyš sugrąžinti kolchozinį darbą net po to, kai Naisių Pirminyko sūnui tai nepavyko.
