Pandemija iš tikrųjų paskatino nuotolinių paslaugų teikimą net ir tose mūsų gyvenimo srityse, kur anksčiau jų nereikėjo. Ne tik barzdotas jaunimas iš didžiųjų miestų caffeinių, bet ir provincijos 50-mečiai išmoko deklaruoti pajamas elektroniniu būdu, užsisakinėti prekes į namus internetinėse parduotuvėse ir parodyti į išmanų įrenginį atsisiųstą Galimybių pasą apsaugininkui prekybos centro tarpduryje. Bet ar internete dėl to sumažėjo grėsmių patekti į sukčių pinkles ir prarasti asmens duomenis arba pinigus?
Sukčiavimo ir duomenų vagysčių tik padaugėjo, tačiau nuostoliai, jeigu negausite abejotinos kilmės internetinėje parduotuvėje įsigytos prekės, nebus tokie dideli, kad dėl jų vertėtų uždaryti save mygtukinių telefonų, popierinių pažymų ir grynųjų pinigų amžiuje, tarsi pasakų princesę nepasiekiamame bokšte ant stiklo kalno. Visai kito lygio grėsmės prasideda, kai kalbame apie internetinį balsavimą, nes Adolfo Hitlerio pergalė Pasaulio lietuvių apygardoje būtų jau visai nejuokinga.
Seimo narė kažkodėl įsitikinusi, esą konfliktą tarp balsavimo slaptumo ir saugumo kažkaip pavyks išspręsti atliekant „galimybių studiją ir sistemos testavimą“. Tačiau tai nėra techninė problema, bet esminis principų nesuderinamumas, dėl kurio nė viena iš didžiųjų demokratinių Vakarų valstybių internetinio balsavimo taip ir neįsivedė, tik Estija, paskubėjusi juo grįsti savo, kaip ypatingai progresyvios šalies, įvaizdį, nesiryžta atsitraukti. Nors puikiai supranta visas internetinio balsavimo grėsmes.
Supaprastintai tą problemą galima būtų papasakoti taip: paėmęs iš komodos stalčiaus savo žmonos Irmos pasą aš negaliu nueiti į Varnėnų rinkimų apylinkę, už ją užpildyti biuletenį ir įmesti į dėžę. Komisijos nariai iš tokio bandymo tik smagiai pasijuoktų, o jei dar bandyčiau su jais ginčytis, tai iškviestų policijos pareigūnus.
Tačiau ištraukęs iš stalčiaus Irmos elektroninės bankininkystės prisijungimo kodų generatorių, kol ji kitame kiemo gale grožisi nekilnojamuoju turtu virtusiu moliūgu, jau galėčiau paslapčia už ją balsuoti internetiniuose rinkimuose.
Internetinio balsavimo kritikas Kazys Preikšas teigia, kad politikų minimi „papildomi apsaugojimai“ neegzistuoja, bent jau dabar: „Įsivaizdavimas, kad seimūnams panorėjus kažkas sugalvos saugų būdą, yra valdininkų šamanizmas – tikėjimas, kad žodis valdo realybę“. Gal todėl apie internetinį balsavimą daugiausiai šneka politikai ir tie jų rinkėjai, kurių žinios informacinių technologijų srityje apsiriboja savarankišku pajamų deklaravimu ir pavežėjų aplikacijos instaliavimu išmaniajame telefone, o absoliuti dauguma IT profesionalų primygtinai rekomenduoja apsieiti be jo.
Gyventojų pasitikėjimą prarandantis Vladimiro Putino režimas Rusijoje pradėjo rengti elektroninio balsavimo įstatymą dar prieš pandemiją, o 2020 m. gegužę Rusijos Federacijos taryba patvirtino Dūmos priimtas rinkimų įstatymo pataisas, leidžiančias visų lygių rinkimuose balsuoti internetu. Įstatymas buvo reikalingas norint suaktyvinti balsavimą už Konstitucijos pataisas ir prezidento kadencijų „nunulinimą“, bet didžiausią visuomenės pasipiktinimą sukėlė per Valstybės Dūmos rinkimus, kuriuos opozicija ir žmogaus teisių gynėjai atvirai vadina suklastotais.
V. Putino režimo įkalinto opozicionieriaus Aleksejaus Navalno sąjungininkai tvirtina, kad balsavimas buvo masiškai klastojamas, ypač atkreipdami dėmesį į nuolatinius vėlavimus skelbiant elektroninio balsavimo rezultatus liberalioje ir opozicijai palankioje Maskvoje.
„Mes kalbame apie tuzinus mandatų, kuriuos paveikė elektroninis balsavimas Maskvoje. 12-oje iš 15-os Maskvos apylinkių, kur buvo skaičiuojami popieriniai balsai, visi „Vieningosios Rusijos“ kandidatai pralaimėjo. Tačiau kitą dieną pasirodę elektroninio balsavimo rezultatai bendrą vaizdą apvertė aukštyn kojomis. Elektroniniai balsai rodė pribloškiantį palaikymą „Vieningajai Rusijai“. Tokie rezultatai mažai patikimi ir labai skandalingi“, – teigė A. Navalno bendražygis Vladimiras Milovas.
Pakanka prisiminti, kad Rusijai niekada neužteko klastoti tik savo rinkimus, bet visada norėjosi „pagelbėti“ kitoms valstybėms, pradedant Jungtinėmis Amerikos Valstijomis ir baigiant Didžiosios Britanijos referendumu dėl išstojimo iš ES.
Jeigu internetinio balsavimo eksperimentas Pasaulio lietuvių apygardoje bus sėkmingas, politikai neišvengs pagundos tą modelį pritaikyti visiems mūsų šalyje rengiamiems rinkimams. O tada vieną rytą galite atsibusti šalyje, kurios prezidentu netikėtai tapo koks nors labai Rusijai draugiškas politikas.
Toks, kaip keliose bylose įtariamojo statusą turintis protestų prieš pandemijos valdymo priemones aktyvistas, slapyvardžiu Celofanas, kurį Kremliaus propagandos kanalas „Sputnik“ ne atsitiktinai šią savaitę pavadino „būsimu Lietuvos prezidentu“.
ES ir NATO rytinio paribio šalyje, kurioje buvęs Valstybės saugumo departamento vadovas viešai advokatauja už šnipinėjimą Rusijai pirmos instancijos teisme jau nuteistam politikui, visko gali nutikti.
Bet jeigu Seimo narei D. Asanavičiūtei bent šiek tiek rūpi ne tik savo rinkėjams neapdairiai išdalinti pažadai, bet ir Lietuvos valstybės likimas, įstatymų projektus dėl internetinio balsavimo prasmingiau būtų nukišti į apatinį stalčių ir pamesti nuo jo raktą.
