Valdžia ragina viena, o jaunimas renkasi kita. Visoms valdžioms be išimties nesisekė įtikinti šalies moksleivių rinktis inžinerines specialybes. Kodėl taip yra?
Jei paklaustumėme už švietimą atsakingų politikų, tai gautume daugybę neblogų įžvalgų. Sunkios inžinerinės studijos netraukia, jaunimas per anksti susiprofiliuoja ir baigiamosiose klasėse nebegali pakeisti pasirinkimo, vis dar gajus požiūris, kad teisė ir ekonomika valdo pasaulį. Tokių ar panašių atsakymų galima būtų išgirsti.
Vis dėlto pats teisingiausias atsakymas būtų: mes nežinome, kuo gyvena jauni žmonės, kuo jie domisi, apie ką svajoja, kaip motyvuoja savo pasirinkimus. Apskritai supratimas, kuo iš tiesų gyvena Lietuva, kokie žmonių prioritetai, kas jiems rūpi, dažnai yra labai miglotas ir paviršutiniškas.
Neseniai paskelbta, kad naujas partijas planuoja kurti filosofė Nida Vasiliauskaitė ir Saulius Skvernelis. Jei reikėtų dabar pasakyti, kaip šioms partijoms seksis per artimiausius 2023 metų savivaldos rinkimus, tai niekas tikslai negalėtų pasakyti. Paprasčiausiai šiandien nėra patikimų sociologinių atspirties taškų, kuriais remiantis galima būtų padaryti tikslias prognozes.
Teiginys, kad naujos partijos formuos būsimą Vyriausybę arba neperžengs 5 proc. rinkimų slenksčio, yra ne daugiau, kaip tik spėjimas. Jei palaikai, spėsi vienaip. Nepalaikai – kitaip.
Politikai, valdžios atstovai neretai savo komunikaciją grindžia išpažįstamo ir matomo požiūrio padauginimu.
Aš nevalgau mėsos, mano šeima nevalgo mėsos ir mano draugai vegetarai, vadinasi – dauguma taip pat vegetarai. Tad mėsos kainų padidėjimas tik mažai daliai rūpės. Maždaug taip atrodo savo aplinkos ir mąstymo projektavimas likusiai daugumai. Kiek šis konkretus požiūris teisingas, spręskite patys.
Jei pradinis samprotavimas apie visuomenę neteisingas, tuomet vykdoma komunikacija, politiniai sprendimai pasmerkti žlugti. Norint sėkmingai komunikuoti, turi pažinoti savo auditoriją. Ne veltui socialiniai tinklai pastoviai renka apie savo vartotojus duomenis. Juos analizuoja ir grupuoja, daro įvairius pjūvius, kad geriau suprastų, ko nori vartotojai.
Žinosi, ko jie nori, galėsi tai pasiūlyti, uždirbsi milžiniškus pinigus.
Lietuvos valdžia neturi techninių galimybių stebėti ir analizuoti savo piliečių preferencijų. Tad negali tiksliai prognozuoti visuomenės požiūrio į vienokius ar kitokius valdžios sprendimus. Nesant technologinių galimybių, visuomet lieka galimybė remtis sociologiniais tyrimais.
Pasitikintiems mokslu reikėtų daugiau sociologinių tyrimų, kurie galėtų aiškiau pasakyti, kokios tendencijos vyrauja šalyje, kodėl žmonės linksta prie vienokių argumentų ir atmeta kitus.
Tiesa, čia iškyla fundamentalios Lietuvos socialinių tyrimų problemos. Pirmiausia, tyrimai brangūs ir ilgi. Jei kainos klausimas valdžiai, skirtingai nuo verslo, nėra toks aktualus, tai tyrimo greičio klausimas yra opi problema.
Atsidūrus situacijoje, kai atsakymo, kaip žmonės reaguos į valdžios sprendimus, reikia čia ir dabar, o moksliškai patikimą atsakymą gausi po pusės metų, sociologiniai tyrimai neatrodo tokia patraukli opcija. Nenuostabu, jog Lietuvoje ministerijų, įvairių tarnybų ir žinybų užsakymų atliktos sociologinės studijos turi momentinio pripuolamumo aspektą.
Kažkokia problema ar klausimas tuo metu yra „ant visuomenės dėmesio bangos“, tuomet greitai organizuojamos ir finansuojamos įvairios sociologinės studijos. Dėmesiui atslūgus, problema pasimeta. Kai klausimas iš naujo patenka į visuomenės ir politikos dėmesio centrą, apie visuomenės požiūrį į kažkurį klausimą turime 3 – 5 metų senumo duomenis.
Sociologiniai duomenys, kaip „pienas“, taip pat turi savo galiojimo laiką. Remtis tokiais duomenimis yra tas pats, kai žiūrint į 5 metų senumo žmogaus fotografiją ir tikėtis, kad jis ir šiandien bus su tais pačiais drabužiais ir šukuosena.
Dar viena sociologinių tyrimų problema: neretai jų rezultatai būna akivaizdžių tendencijų atkartojimas. Tyrimas atskleidžia tai, kas ir taip plika akimi matoma. Nėra atsakymo, o kodėl taip yra. Iš dalies šią problemą lemia tyrimą užsakančiųjų užduoties suformulavimas tyrėjams.
Jei prašoma išsiaiškinti, kiek žmonių palaiko kažkokį valdžios sprendimą, bet neprašoma sužinot, kodėl, tuomet pykti ant tyrėjo negalima. Kitas dalykas, kadangi tų giluminių tyrimų nedaug ir jie reti, tai lemia, kad tyrėjų profesionalumas taip pat negali tolygiai augti.
Jei focus grupė, kurioje ilgo pokalbio metu tyrėjas iš tiriamųjų turi išgauti, kodėl jie vienaip ar kitaip galvoja, kas būtų paveiku keičiant žmonių pažiūras, vyksta kartą į penkmetį, tikėtis tyrėjo profesionalaus augimo neverta. Tyrimas vyksta per retai, kad susiformuotų tvarūs profesiniai įgūdžiai.
Visa tai kelia labai rimtas praktines politines problemas. Nežinant, kuo gyvena Lietuva, ir sprendimus priimant remiantis tik sveiku protu, kartais gali pataikyti. Deja, dažniau suformuota komunikacinė žinutė praeina pro šalį.
Tarkim, vakcinavimo klausimas. Kiek patikimai Vyriausybė žino, kokie žmonės nesivakcinuoja? Jei duomenų ir tyrimų nėra, o išvados daromos bendrų žinių ir įsivaizdavimo principu, išeina, kad vos ne kaip aksioma manoma, jog visi antivakseriai rusų informacinėje erdvėje sėdintys, mažaraščiai ir lengvatikiai žmonės.
Tačiau jei tarp nesiskiepijančiųjų tokių mažuma, tuomet žinutė, kad jie visi plokščiažemiai, juos tik įskaudina, jie jaučiasi neišgirsti ir nesuprasti, o tolesnė komunikacija pasunkėja.
Gerai, užteks čia apie tuos antivakserius. Paklauskite savęs, kiek Sveikatos apsaugos ministerija žino apie pasiskiepijusius.
Viešai prieinamo, išsamaus ir gilaus tyrimo apie tokius asmenis matyti neteko. Panašu, kad įsivaizdavimas apie vakcinavusius yra tik duomenimis neparemtas įsivaizdavimas. Vėl sveikas protas tarsi kužda: „tai mokslu pasitikintys, padėties rimtumą suprantantys, atsakingi asmenys“.
O kas jei, tai netiesa? Jei didžioji dalis iš pasiskiepijusiųjų tai padarė, kad galėtų laisvai į barą alaus išgerti?
Nežinome, kokia dalis iš vakcinavusiųjų tai darė blaiviai įvertindami epidemiologinę situaciją, o kokia baimės vedama prarasti darbą ar dar dėl kitų priežasčių.
Skirtinga motyvacija reikalauja ir skirtingos komunikacijos. Dabar nežinome, kokių daugiau, kaip geriausiai į juos kreiptis. Nežinodami, kokie tai žmonės, kokie jų motyvai, negalime surasti geriausio ir paveikiausio būdo su jais kalbėtis.
Nesant tyrimų valdžios veiksmai ir komunikacija yra tarsi laivo plaukiojimas be kompaso. Negali toliau nuo kranto nuplaukti, nes dar pasimesi ir nerasi kelio atgal. Daroma bandymų ir klydimų keliu.
Pasaulyje vis aštriau kyla gėlo vandens problema. Vandens ima trūkti. Per artimiausius dešimtmečius tvarus ir darnus gėlo vandens naudojimas taps vienu iš svarbiausių klausimų. Sprendžiant jį pasaulio šalių vyriausybėms teks keisti žmonių įpročius.
Kai nežinai, kokie žmonės gyvena Lietuvoje, tai gali būti dar vienas sunkiai išsprendžiamas uždavinys valdžiai.
