Vyriausybė nesuvaldė pandemijos. Jau kurį laiką Lietuva turi proporcingai daugiau užsikrėtimų ir mirčių negu beveik visos Europos Sąjungos (ES) šalys, akivaizdus valdžios pasimetimas, beveik matyti pakelta balta vėliava. Lukašenkos „dovana“ – nelegali migracija iš Baltarusijos – buvo nelaukta. Per pirmąsias šios krizės savaites valdžia blaškėsi, panikavo, bet ilgainiui nusiramino ir su ES pagalba gebėjo sutramdyti migraciją. Čia pliusiukas Vyriausybei, nes tai buvo padaryta minimaliai, jei iš viso pažeidžiant migrantų teisės. Tai, ką aš vadinu užsienio politikos krize, sukėlė neatsakingas nutarimas pažeisti vieną bene svarbiausių, jei ne pačią svarbiausią Kinijos raudonąją liniją be jokio aiškaus tikslo ir nemodeliavus, kaip neutralizuoti Pekino rūstybę. Taigi, trys krizės, ir tik viena – suvaldyta.
Laimėjusi Seimo rinkimus, naujoji valdančioji koalicija iš pradžių dirbo vangiai, įsivėlė į nereikalingus ginčus su opozicija ir prezidentu. Kai ji pagaliau įsisąmonino poreikį energingai kovoti su COVID-19, ėmėsi drakoniškų priemonių. Parduotuvės buvo uždaromos, įvesti ribojimai išvykti už savo gyvenamosios vietos savivaldybės ribų, draudžiama bendrauti su ne savo namų ūkio gyventojais, net jei tai būtų tėvai ar vaikai. Lai seni tėvai vieni atšvenčia Velykas! Kai kurios šios priemonės buvo akivaizdžiai perteklinės, abejotinas jų teisinis pagrindas. Deja, šias drastiškas priemones lydėjo neveiksmingi valdžios mėginimai įtikinti žmones skiepytis bei dalinis pritarimas nepagrįstam teiginiui, kad per anksti įvestas Galimybių pasas suskirstytų šalies gyventojus į dvi priešiškas stovyklas, sukurtų dviejų pakopų visuomenę. Dabar antivakseriai nesiliauja kalbėję apie žmonių supriešinimą ir diskriminavimą.
Prasidėjus naujajai rudens užkrėtimo bangai, Vyriausybė sėdėjo sudėjus rankas, nedrįsdama imtis ryžtingesnių priemonių pandemijos plėtrai pažaboti. Ilgiausiai buvo svarstoma, kas turės mokėti už nevakcinuotų darbuotojų COVID-19 testus. Tik praėjusį antradienį Seimas nustatė, kad nuo gruodžio mokės patys darbuotojai. Išimtis bus taikoma darbuotojams, kurie negali pasiskiepyti dėl medicininių priežasčių. Jų testavimas ir toliau bus finansuojamas iš biudžeto. Kitos šalys taip nedelsė. Nuo spalio vidurio visiems darbuotojams Italijoje privalomi „žalieji pasai“, mūsų Galimybių pasų atitikmuo. Jų neturintys darbuotojai turi būti nušalinami nuo darbo nemokant jiems darbo užmokesčio.
JAV irgi iš darbo atleidžiami nepasiskiepiję. Avialinija „United Airlines“ rugpjūtį paskelbė, kad visi 66,000 tarnautojų turi skiepytis. Rugsėjo pabaigoje tik 600 buvo to nepadarę, bet prasidėjus atleidinėjimui daugiau negu pusė jų persigalvojo ir pasiskiepijo. Visi Niujorko miesto darbininkai turi pasiskiepyti iki mėnesio pabaigos. To nepadarę turės imti nemokomas atostogas iki kol vakcinuosis. Švietimo ir sveikatos departamento tarnautojai turėjo pasiskiepyti iki rugsėjo pabaigos. Dabar 96% ir 95% jų jau vakcinuoti.
Manau, kad panašių rezultatų sulauktume Lietuvoje. Bet praeitą savaitę premjerė I. Šimonytė sakė, kad „vyriausybė dabar tikrai nėra nusiteikusi kokių nors papildomų suvaržymų siūlyti.“ Taigi, išskyrus vieną kitą apribojimą, valdžia liks pandemijos siautėjimo stebėtoja. Tiesa, ji siūlo meduolį – 100 eurų senjorams, kurie dar nesiskiepijo, ir tiems, kurie pasiskiepys sustiprinančiąja trečia vakcinos doze. Neaišku, kiek senjorų šie siūlymai sugundys.
Pirminė Vyriausybės reakcija į nelegalių migrantų antplūdį buvo chaotiška ir neveiksminga. Pasipylė kalbos apie hibridinį karą, poreikį kuo greičiau įvesti nepaprastą padėtį, lyg Lietuva būtų ne valstybė, bet savivaldybė, užmirštant, kad net 5000 migrantų nesukeltų grėsmės Lietuvos saugumui ar konstitucinei santvarkai, nesudrebintų valstybės pamatų. Vyriausybė neturėjo komunikacijos strategijos, negebėjo su vietos bendruomenėmis užmegzti dialogo, gyventojų protestus dėl migrantų apgyvendinimo jų kaimynystėje traktavo beveik kaip antivalstybinę veiklą, nervų neišlaikiusiai Vidaus reikalų ministrei A. Bilotaitei darant užuominų apie neteisėta veikla užsiimančias nusikaltėlių grupes. Protestai prieš migrantų apgyvendinimą nėra bloga ir netoleruotina tendencija, bet natūrali ir savaime suprantama gyventojų reakcija į neaiškius, galimai grėsmingus pokyčius.
Ilgainiui Vyriausybė suprato, kad geriau tartis su vietos bendruomenėms, įtraukti jas į problemų sprendimą, išklausyti jų patarimus. Padėjo dosni finansinė ir kita parama iš Europos Sąjungos. Briuselis operatyviai reagavo į pirminius Lietuvos prašymus ir pervedė didesnę dalį 37 milijonų eurų skubios pagalbos. Nemažiau svarbų, gal net svarbesnį, vaidmenį suvaidino atsakingi ES pareigūnai, kurie palaikė Lietuvos pastangas sutramdyti migrantų antplūdį neleidžiant jiems įžengti į Lietuvos teritoriją, ir viešai neprotestavo, jei kai kurie migrantai buvo verčiami grįžti į Baltarusiją. Siena stropiau saugojama, nelegalių migrantų skaičius nedidėja, jau kelis mėnesius jų tebėra apie 4,000.
Kelias į Europą per Baltarusiją ir Lietuvą liks patrauklus norintiems įsikurti Vokietijoje ir kitose Vakarų Europos šalyse. Lietuva norėtų, kad ES užmokėtų už tvoros pasienyje pastatymą, bet penktadienį Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen pareiškė, kad „nebus finansuojama aštri viela ir sienos“ pasienyje.
Dabartiniai ES teisiniai aktai to neleidžia, vargu, ar jie bus pakeisti. Bet Lietuvos bylai nepadės užsienio reikalų ministro G. Landsbergio pasisakymai. Rugsėjį svarstant pietinių ES narių siekį lygiau padalyti bendrą migracijos naštą, G. Landsbergis pasakė, kad „tai yra būtent ne ta diskusija, kurios Lietuvos pusė nori.“ Atseit, mūsų problemos svarbios, jūsų – ne. Tai ne geriausias būdas laimėti kitų šalių paramą, rodo, kad Landsbergis nenuovokus.
Neįsivaizduoju, ką Landsbergis galvojo, jei iš vis galvojo, kai nutarė mesti iššūkį tokiai galingai ir kerštingai šaliai kaip Kinijai, nutardamas naują atstovybę Lietuvoje vadinti Taivano, o ne Taibėjaus atstovybe, tuo pažeisdamas beveik 50 metų galiojusią diplomatinę praktiką. Pekinas neužmirš šio akibrokšto ir ras priemonių Lietuvai kenkti. Tarpusavio prekybos apimtys gana kuklios, bet esama kitų ekonominių ryšių.
Nustebčiau, jei Kinijos hakeriai nepradėtų kibernetinių atakų, neįsilaužtų į Lietuvos kompiuterines sistemas, nesodintų kenkimo programų ir kitaip netrukdytų interneto funkcionavimui. Paaiškėjus Kinijos įniršiui, Landsbergis išlemeno, kad „Kinijos vertinimas yra stipriai per griežtas.“ O ko jis laukė?
Kinija ne kartą įspėjo Lietuvą neperžengti šios raudonosios linijos. Kinijos ambasadorius Lietuvoje naujausiame žurnalo „Baltic Times“ numeryje savo interviu baigė tvirtindamas, kad „yra paprasta ir aišku. Kinija yra tavo draugas ir partneris, ne priešas ar grėsmė. Pasirinkimas jūsų rankose.“ Neaišku, ko Landsbergis siekė šiuo ėjimu, gal parodyti, jog Lietuva vykdo itin vertybinę užsienio politiką. Net jis turėtų suprasti, kad užsienio politika netampa išskirtinai vertybine vien giriantis, kad ji tokia yra.
Savo interviu BNS Šimonytė sakė, kad „Taivano atstovybė Lietuvoje bus, galutinis pavadinimas – neaiškus.“ Apie pavadinimą reikėjo labai, labai rimtai pagalvoti gerokai anksčiau.
