Patys valdantieji pristatomą biudžetą vadina socialiniu ir nuolat akcentuoja, kad jų prioritetas yra socialinė sritis. Smagu tai girdėti, bet skaičiai rodo ką kitą. Iš karto pasakysiu, kad gilinantis į biudžeto projektą nuolatinė atsikartojanti mintis yra „lyg ir gerai, bet...“, ir tų „bet“, vertinant išsakomus ir realiai matomus siekius, yra labai daug. Kiek detaliau pakalbėsiu apie visus tuos „bet“, trukdančius patikėti, kad šis, „socialinis biudžetas“ iš tiesų atneš proveržį ir reikšmingai pakeis skurdo rodiklius Lietuvoje. Kad neatrodytų tik politinis kabinėjimasis, svarbu pasakyti, kad daugeliui šių „bet“ opozicija yra pateikusi sprendimus, tačiau, deja, valdantieji nėra nusiteikę jų priimti.
Pirmiausia, nors šiemet, kaip ir kasmet, socialinei sričiai skiriamas reikšmingas padidinimas, „bet“ procentiškai didžiausias augimas numatomas sveikatos, švietimo ir aplinkos srityse. Turbūt jau visi žinome, kad būtent socialinė sritis mūsų šalyje yra labiausiai neprifinansuota lyginant su kitų Europos sąjungos šalių biudžetų vidurkiais. Ir būtent dėl to dešimtmečius turime aukštus skurdo rodiklius, kuriuos tik valingai kiekviename biudžete išskirtinai prioretizuojant socialinę sritį yra įmanoma mažinti.
Absoliučiai didžiausia socialinės srities didinamo biudžeto pajamų dalis planuojama skirti pagyvenusiems asmenims ir neįgaliesiems – tai yra gerai, nes šios grupės iš tiesų yra kur kas didesniame skurde negu didžioji dalis visuomenės. „Bet“ čia atsiranda dėl visai kitokios priežasties – skurdas sprendžiamas, deja, netolygiai ir kitos pažeidžiamos grupės – vieniši tėvai, daugiavaikės šeimos, vaikai – praktiškai paliekamos be jokio dėmesio. Dėl to labai tikėtina, kad šių grupių patiriamas santykinis skurdas 2022 metais augs. Dėl darbuotojų stokos ir Vyriausybės numatytų didinimų smarkiai augsiantis darbo užmokestis panašiai didins ir santykinio skurdo ribą, tad tie, kurių mažos pajamos, nespės augti panašiu tempu, liks žemiau skurdo ribos.
Valdantieji į šią kritiką atsako, kad jie planuoja didinti mažiausius darbo užmokesčius. Tai yra gerai, „bet“ dirbančių žmonių skurdas yra dvigubai – trigubai mažesnis negu vaikų. Jeigu vaikų skurdas būtų sprendžiamas vien per darbo užmokesčius, mokamus vaikų tėvams, tokio drastiško skirtumo nebūtų. Gerai, kad savo kadencijoje ir įvedėme, ir indeksavome vaiko pinigus, tad jie bent po 3,5 euro (tiems, kas gauna po 70 Eur.), ir beveik po 6 eurus (tiems, kas gauna po 111 Eur.) pakils. Tačiau visi suprantame, kad tai yra labai mažai, ypač tokio kainų augimo kontekste. Šiuo biudžetu pradinukų nemokamas maitinimas „užšaldomas“ ties 2-a klase, kitoms pradinėms klasėms, kaip buvo suplanuota iš anksto, jo suteikti nesiūloma. Ar yra normalu stabdyti socialinės apsaugos priemonę jai tik įpusėjus? Tuo labiau, kad nemokamas maitinimas ne tik taikliai sprendžia dalies vaikų skurdą, bet ir padeda ugdyti būtinus tinkamos, sveikos mitybos įpročius. Turime paradoksalią situaciją, kai 30 mln. eurų senjorų išmokoms už skiepus atrandama, o vaikų maitinimui 3 mln. nėra?
Grįžtant prie pagrindinės minties, kiekviename biudžeto projekte būtina numatyti maksimaliai tolygias skurdo mažinimo priemones visoms pažeidžiamiausioms grupėms. Net kai praėjusioje kadencijoje formuojant biudžetus sąmoningai šį tolygumą stengėmės išlaikyti, vėlesni rezultatai rodydavo, kad žmonių situaciją gyvenimas pakoreguodavo pagal save. Kokie rezultatai bus, jeigu jau biudžeto projektu išskiriamos tik kelios grupės, o kitos pamirštamos ir skatinamas netolygumas?
Dabar prieikime prie senjorų ir žmonių su negalia, kuriems planuojami didžiausi pajamų didinimai.
Pradžioje apie senjorus. Didelei daliai jų planuojama vienišo asmens pensija, o visiems – pensijų reforma, kuria pensijos turėtų augti sparčiau. Vienišų asmenų pensija – svarbus valdančiųjų rinkiminis pažadas, jau pradėtas vykdyti. Tikrai gerai, „bet“ visi, kuriems ši pensija priklauso, ją gaus tik nuo sausio pirmos dienos ir tik pusė to, kas buvo žadėta ir net įrašyta į dabartinės Vyriausybės programą. Jau ne sykį esu kalbėjęs apie šią išmoką ir išsakęs principinį tokios priemonės palaikymą, tad dabar tik paminėsiu, jog perpus mažesnė nei programoje žadama išmoka, ilgas jos mokėjimo pradžios visiems atidėliojimas, dosnių pažadų sukelti ir nuvilti lūkesčiai ir, žinoma, nesustojantis kainų kilimas neleis jai tapti efektyviu ginklu kovoje su vienišų senjorų skurdu. Lyg ir gerai, „bet“, deja, nepakankama.
Jau ne kartą aptartos garsiosios pensijų reformos kryptis – mažinti pensininkų skurdą ir pensijas didinti sparčiau – yra teisinga, klausimų kelia pasirinktas jos įgyvendinimo būdas, nes juo skatinamas socialinis neteisingumas. Atsisakoma stažo įtakos iki būtinojo stažo ribos, tai reiškia, kad visiems, kurie neturėjo būtinojo stažo (nuo 15 m. iki 32,5 m.), pensijos augs itin žymiai. Toks žingsnis svarbus sprendžiant senjorų skurdą, „bet“ kaip toks sprendimas verčia jaustis visą gyvenimą dirbusius, sąžiningai mokesčius mokėjusius žmones, kai 15-a metų dirbusio ir tas pačias pajamas gavusio pensija sudarys 80-90% jo pensijos?
Kita reformos dalis – iš Sodros pajamų perviršio papildomai bus didinama individualioji pensijos dalis, tai reiškia, kad daugiausia (net ir procentiškai) pensijos augs tiems, kurie ir šiuo metu jas gauna didžiausias. Susumavus abu pakeitimus, pagal teikiamą įstatymą, pensija mažiausiai augs ilgą stažą turintiems, tačiau mažas pajamas uždirbusiems žmonėms. Jų pensijos ir šiuo metu yra labai mažos (apie 100 Eur. mažesnės už vidutinę) ir būtent šią grupę „nuskriausti“ norisi mažiausiai. Deja, būtent į tai veda reformos įgyvendinimo būdas.
Kalbant apie neįgaliuosius, šalia netekto darbingumo pensijos numatyta ir didesnis kitų išmokų – tikslinių kompensacijų, šalpos – didinimas. „Bet“ šia didinama socialine apsauga gali pasinaudoti ne visi neįgalieji. Lietuvoje yra keli tūkstančiai neįgaliųjų, kurie iki šiol nėra socialiai apsaugoti ir, nors esame pateikę reikiamus įstatymus, kuriems pati vyriausybė yra pritarusi, biudžete jiems pinigų nenumatyta. Tai vyresni nei 24 metų asmenys, turintys 40–55 proc. darbingumą ir neturintys reikalingo pensijų socialinio draudimo stažo, netekto darbingumo pensijai gauti. Labiausiai tikėtina, kad dauguma jų – žmonės su psichine negalia, sunkiai besiintegruojantys į mūsų visuomenę ir negalintys sau atstovauti. Labai gaila, kad visiems neįgaliesiems pajamos augs pakankamai sparčiai, o ši grupė, nors identifikuota, ir toliau lieka be socialinės apsaugos.
Apibendrinant atrodo, jog valdantiesiems norėjosi kaip geriau, bet gavosi kaip visada. Kaip matėme, yra nemažai didinimų, netgi pritarta šildymo kompensacijų išplėtimui, kurį Vyriausybė, nors aiškiai žinojo apie kilsiančias dujų ir šildymo kainas, dar birželio mėnesį buvo atmetusi. Tačiau balanso beveik visuose Vyriausybės pateiktuose socialiniuose siūlymuose trūksta. O labiausiai balanso trūksta visoje biudžeto pajamų ir išlaidų struktūroje. Kai išlaidos auga, o mokesčiai ne, kad ir kaip džiugiai skambėtų idėja apie mažus mokesčius ir dideles išmokas, tikrovėje tai veda į išsipūtusią valstybės skolą ir su tuo susijusias problemas. Suprantu, kad galima skolintis pandemijos ir jos pasekmių valdymui, ir dėl to daugiau mažiau visi esame sutarę, tačiau kai iš ateities skolinamasi ilgalaikių išlaidų didinimui (darbo užmokesčių, pensijų didesniam didinimui ir pan.), tai nėra tvaru ir atrodo gerokai populistiškai. Taigi tiek visas biudžetas, tiek socialinė jo dalis persmelkta didelio „BET“.