Jeigu nori dirbti, uždirbti – eik, dirbk ir uždirbk! Bet su viena sąlyga: įrodyk, kad esi sveikas. Parodai žaliąjį sertifikatą GP (Green Pass) ir pirmyn: vairuoti, edukuoti, skraidinti, patruliuoti, vadovauti, kepti, ruošti įstatymų projektus. Viskas paprasta kaip vienas plius vienas plius vienas lygu trys galimybės. Jeigu nori – eini skiepytis. Jeigu nenori – eini testuotis porą kartų per savaitę. Jeigu persirgai: rodai, kad persirgai.

Štai tokį ekonomikos užkūrimo modelį nepasibaigus pandemijai sugalvojo bei įteisino Italija, ir aš siunčiu jums linkėjimus iš šios velniškai drąsios šalies. Likęs pasaulis kol kas stebi, stebisi ir kasosi iš kovidinės reanimacijos palatų nepakylančios demokratijos pakaušį. Skubu pranešti: Romos Koliziejus per šią savaitę nesugriuvo. Pizos bokštas taip pat stabilus. Ir net Vezuvijus toliau ramiai snaudžia.

Didžiausios naujienos iš eksperimento šalies būtų dvi. Pirmoji: žmonės eina į darbą. Antroji: valstybė kyla iš pandeminio sąstingio pelenų.

Bet yra ir trečioji naujiena: nerodai žaliojo paso – nedirbi. Turi puikią galimybę pratęsti laisvanorišką, šventais antivakserinės ideologijos užkeikimais motyvuotą karantiną. Neturi GP? Darbdavys tavęs neatleis, nes negalima. Bet pravaikštą užrašys. Nes galų gale: darbas – ne vilkas, į mišką nepabėgs.

Italija, kaip ir kitos ES valstybės nenorėjo žaisti su saldžiu žodžiu „galimybės“, nes kovidas galimybes tik atima ir niekaip jų neprideda. Galimybių (atėmimo) pasas buvo tik pas mus, todėl jo visi iki šiol žiauriai nekenčia. Europai pakanka biurokratiškai įvardinto „žaliojo paso“, sausos techninės galimybės įrodyti, kad nesergi, ir jokių ten perteklinių emocijų.

Italija, kaip ir kitos ES valstybės, nenorėjo žaisti su saldžiu žodžiu „galimybės“, nes kovidas galimybes tik atima ir niekaip jų neprideda. Galimybių (atėmimo) pasas buvo tik pas mus, todėl jo visi iki šiol žiauriai nekenčia. Europai pakanka biurokratiškai įvardinto „žaliojo paso“, sausos techninės galimybės įrodyti, kad nesergi, ir jokių ten perteklinių emocijų.

Siunčiu jums linkėjimus iš šalies, kuri perėjo siaubingą pirmosios bangos kovido mėsmalę (beveik 34.000 mirusių), gilią psichologinę traumą, populistų vyriausybės cirką, bet galiausiai sugebėjo užvesti ekonomikos motorus ir spurtuoti. Tarptautinio Valiutos Fondo Europos departamento direktorius Alfredas Kammeris: „Matome stiprų Italijos ekonomikos šuolį. Efektinga vakcinacijos kampanija lėmė ryškius pokyčius“. TVF duomenimis italų BVP augimas šįmet sieks 5,8 % ir turbūt daugiau nei dvigubai lenks lėtėjantį Vokietijos ekonomikos garvežį.

Bet mes čia ne apie BVP, ne apie pinigus. O apie žmonių norą dirbti. Apie teisę į darbą. Pandemija surikiavo taip, kad greta teisės į darbą (tokia netgi įrašyta Italijos konstitucijoje) atsirado ir pareiga: neužkrėsk bendradarbio! Neužkrėsk kliento! Neužkrėsk keleivio! Neužkrėsk mokinio, paciento, lankytojo! Prieš trejus metus tokie įpareigojimai darbuotojams būtų skambėję keistai, o šiandien visi juos kartoja, bet niekas aiškiai nepasako: į darbą – tik su galiojančiu dokumentu, kad nesergi. Pirmoji šito ėmėsi Italija, todėl ją galime pagerbti atsistodami ar kažkaip kitaip. Juolab, kad mes puikiai žinome: nei ši Šimonytės vyriausybė, nei hipotetinės Skvernelio ar geruolės Blinkevičiūtės kabinetai niekada tokio žingsnio nežengs. Nes vėl bus suręstos kartuvės. Vėl sklis skepsis iš Prezidentūros.

Siunčiu jums linkėjimus iš šalies, kuri birželio viduryje ES vakcinacijos dinamikos lentelėje makalavosi kažkur ties viduriu, kaip ir mes, o dabar mes ir toliau liekame prie tos pačios geldos, o ji – viršuje. Apie idėją įteisinti privalomą GP visiems norintiems dirbti lėtai, nepakeldamas balso, nesiveldamas į polemiką su antivakseriais vasarą pradėjo kalbėti jis – Mario Draghi, kurio parašą visi matome kasdien eidami pirkti duonos ant eurų kupiūrų. Iš pradžių niekas netikėjo, kad taip bus. Tačiau Mario, kurio parašas yra ant eurų, buvo išmintingas ir paliko italams tai, kas skirta kūnui ir tikėjimui: jokių GP prekybos centruose ir bažnyčiose. Kad be reikalo žmonės nesinervintų, kad nekeltų erzelio ir netrukdytų didžiajam projektui.

Siunčiu jums linkėjimus iš šalies, kurioje vieną šeštadienį 20.000 antivakserių nusiaubė Romą, užtat kitą šeštadienį 50.000 vakserių susibūrė į pritarimo vyriausybei demonstraciją. Pilietinis karas antivakseriai prieš vakserius taip ir neįvyko.

Galiausiai išaušo ta diena – šilta spalio 15 – oji, kurią istorikai pavadino „G day“, kai 60 milijonų valstybei teko apsispręsti: vieni eina dirbti, kiti – protestuoti. Siunčiu jums linkėjimus iš šalies, kurioje vieną šeštadienį 20.000 antivakserių nusiaubė Romą, užtat kitą šeštadienį 50.000 vakserių susibūrė į pritarimo vyriausybei demonstraciją. Pilietinis karas antivakseriai prieš vakserius taip ir neįvyko.

Jeigu, pavyzdžiui, Vilnius nuspręstų sekti Romos pavyzdžiu, prognozės būtų blogos: Armagedonas garantuotas. Sustotų traukiniai ir autobusai, neskristų lėktuvai, neveiktų kepyklos ir mokyklos, fabrikai ir prekybcentriai, ūūū, kas čia darytųsi... Prezidentas pakartotų vasaros tezę: lazda perlenkta. O juk antivakserių apokalipsė buvo pranašauta ir Italijoje. Streikavo Triesto uosto krovos darbininkai. Viename regione iš 880 traukinių neišvyko 47. Milane nedarbingumo lapelių paprašė 15% autobusų vairuotojų daugiau nei įprasta.

Kas dar? „Eletrolux“ fabrike Trevize pusdieniui sustojo trys montažo linijos, nes taip norėjo GP priešininkai. Modenoje, prestižinių automobilių „Ferrari“ gamykloje buvo paskelbtas aštuonių valandų streikas. Kas dar? Rinkimai! Didžiųjų miestų merų rinkimai buvo akivaizdus Mario Draghi velniško plano testas. Jeigu laimi antivakserius garbinę ir provokavę centro dešinieji, ką gi, vadinasi, žmonės balsuoja prieš „G Day“. Jeigu laimi vakcinaciją rėmę centro kairieji, tada pirmyn – į darbą tik su GP.

Jeigu laimi antivakserius garbinę ir provokavę centro dešinieji, ką gi, vadinasi, žmonės balsuoja prieš „G Day“. Jeigu laimi vakcinaciją rėmę centro kairieji, tada pirmyn – į darbą tik su GP.

Antivakserių, homofobų, rasistų partijos buvo sutriuškintos sausu rezultatu 0 : 5! Didžiausių Italijos miestų – Romos, Milano, Turino, Neapolio, Bolonijos gyventojai balsavo už Mario velnišką planą, už vakcinaciją! Italija pasakė: norime dirbti, norime mokyti ir mokytis, velniškas planas mums tinka!

Ir tada įvyko nelabai mažas stebuklas: per pirmąsias šios savaites dienas norintys dirbti atsisiuntė keletą milijonų GP. Premjeras jiems padėkojo. Jo drąsa ir ryžtas, jo empatijos formulė „whatever it takes!“ (kiek tai bekainuotų) vėl suveikė!

Kas toliau? Amerikiečiai stebisi ir nešykšti komplimentų. Prancūzija, Ispanija, Vokietija dairosi į Italijos patirtį. Austrija jau apsisprendė: nuo lapkričio pirmosios taikys „3 G“ modelį, itališkojo projekto analogiją: į darbą galės eiti tik paskiepyti arba testuoti, arba persirgę.

Kur link judės Lietuva? Link bulgariškos „laisvės“ ir 23 proc. paskiepytų?

Ar mokysis iš Mario, kurio parašą pirkdami duoną matome ant eurų formulės „whatever it takes“? Koliziejus atlaikė, o kaip su Gedimino pilimi?