Ir štai Lietuva susidūrė su nelegalios migracijos problema. Tuo metu, kai įvairios Europos šalys jau yra nuėjusios netrumpą kelią ir pagaliau kai kur jau matomi sveiko proto daigai, Lietuva dabar primena vaikščioti besimokantį kūdikį, kuris eina, griūna, įsistato mėlynę, keliasi ir vėl eina. Būtų labai gerai, jei tas kūdikis nepasiduotų spigių auklių įtakai ir nekartotų jau kitur padarytų klaidų.
Pažvelkim į problemos ištakas. Jos autorė – Vokietijos kanclerė Angela Merkel, kuri 2015 m. vasarą savavališkai ir be jokių konsultacijų ar bendro ES sutarimo atvėrė Vokietijos, o tuo pačiu – ir Šengeno erdvės – sienas migrantams. Jos žinia buvo paprasta ir aiški – priimsime visus. Taip milijonams žmonių buvo pasiųsta klaidinanti žinia, kad Europa jų laukia, čia jiems bus garantuotas geras ir aprūpintas gyvenimas.
Tais pačiais metais Vokietijos Federalinė prokuratūra gavo daugiau nei 400 kreipimųsi, raginančių pradėti tyrimą prieš A. Merkel dėl valstybės išdavimo. Skundų autoriai rėmėsi Vokietijos įstatymais, kurie numato, jog kiekvienas, kuris bando jėga įgyvendinti pokyčius ar pakenkti konstitucinei tvarkai, yra kaltas dėl valstybės išdavystės. Ieškovai tvirtino, kad migrantų antplūdis atitinka įstatymuose numatytas sąlygas, nes „esminiai demografiniai pokyčiai keičia Respubliką“. Prokuratūra piliečių skundus ignoravo.
Netrukus į Europą sausuma ir jūra plūstelėjo šimtai tūkstančių migrantų. Pradžioje suglumę vengrų ir austrų pasieniečiai stebėjo, kaip iš traukinio vagonų išlipę atvykėliai peronuose spardė jiems paruoštų geriamojo vandens butelių ir maisto pakuotes. Nuo to laiko niekas nepasikeitė. Štai ir migrantų paliktas Rūdininkų poligonas atrodo lyg po karo – visur šiukšlės, suniokotų naujų lovų bei čiužinių krūvos, besimėtantys rūbai, kuriuos rinko naivūs aktyvistai. Nereikia pamiršti, kad už tai sumokėjo visi mokesčių mokėtojai, o tos lovos, čiužiniai ar drabužiai būtų didelė parama šimtams Lietuvos nepasiturinčių šeimų.
Pats savo akimis pernai rudenį mačiau po Anglijos pakrantės miestą Fokstoną vaikštinėjančius jaunus tamsiaplaukius vyrukus, kurie sukėlė triukšmą, nes britų kariuomenės kareivinės jiems pasirodė per prastos. Pastarosiomis dienomis britų spauda rašo, kad afganistaniečiai, kurie teigė bėgę nuo Talibano ir tikėjosi iškart gauti po namą, „nebegali ištverti“ viešbučiuose ir dėl „prastų sąlygų“ nori būti išsiųsti namo.
Pažvelkime į Europos realybę, kurios daugelis nemato ir net neįsivaizduoja. Viena iš šalių, aktyviausiai kvietusių migrantus, buvo Švedija. Dar visai neseniai valdantieji socialdemokratai net grasino įvesti sankcijas šalims, kurios... nepriims migrantų. Kaip masinė migracija per nepilną dešimtmetį pakeitė Švediją?
Dar 2018 m. Jungtinės Karalystės vyriausybė oficialiai perspėjo savo piliečius, besilankančius Švedijoje, saugotis smurto, ginkluotų nusikaltėlių ir sprogimų migrantų dominuojamose zonose, ypač Malmėje ir Geteborge. Ilgą laiką Švedijos valdžia oficialiai neigė, kad egzistuoja vadinamosios no-go zonos arba kitaip tariant, teritorijos į kurias geriau nekišti nosies.
Švedijos žiniasklaida ne kartą rašė, kad tose zonose užsidarė dešimtys parduotuvių, nes dėl smurto ten negali dirbti moterys, net policininkes, dirbančias tose teritorijose, namo turi palydėti kolegos vyrai. Praėjus vos keliems metams po to, kai Švedija plačiai atvėrė duris, kažkada buvusi rami šalis tapo imigrantų gaujų karo zona – susišaudymai ir sprogdinimai tapo kasdienybe.
Visuomeninio transliuotojo STV duomenimis, 2019 m. šalyje nugriaudėjo net 257 sprogdinimai, o išaiškinti tik 7. Pagal sprogdinimų skaičių Švedija tapo ir tebėra Europos „lyderė“. Po to sprogdinimų banga persimetė ir į Kopenhagą.
Šių metų pradžioje buvo paskelbtas Lundo universiteto tyrimas. Ištyrus 3039 nuteistųjų prievartautojų bylas nustatyta, kad 59,3 proc. iš jų yra „migrantų kilmės“ – pirmosios ir antrosios kartos migrantai. Dauguma yra iš Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų, kiti iš Vidurio Afrikos. Vasarą Geteborgo policijos komisaras Erikas Nordas savo straipsnyje dienraštyje „Goteborgs Posten“ pripažino, kad masinė migracija yra tiesiogiai susijusi su mirtinais susišaudymais Švedijoje ir tai yra vienintelė Europos šalis, kurioje auga smurtinių mirčių panaudojant ginklus skaičius.
Vienoje iš policijos ataskaitų pažymima, kad visi pavojingiausių Stokholmo gaujų lyderiai yra migrantų kilmės.
Visai neseniai vienoje iš vadinamųjų Geteborgo no-go zonų buvo nušautas policininkas. Opozicinės Švedų demokratų partijos lyderis Jimmie Akessonas teigė, kad „organizuotas ir daugiausia importuotas nusikalstamumas švenčia dar vieną pergalę prieš Švediją“. Anot jo, „dalis Švedijos šiuo metu yra karo būklės. Gatvės ir aikštės yra paliktos nusikalstamoms grupuotėms. Klanų vadeivos organizuoja šaudymus, žmogžudystes ir keršto akcijas“.
O dabar persikelkime į kitus ES pakraščius. Briuselio laikysena labai aiškiai atskleidžia visą ES masinės migracijos politikos dviveidiškumą. Pavyzdžiui, migrantų stovyklose Graikijos salose yra įstrigę dešimtys tūkstančių žmonių. Briuselis retsykiais „išreiškia susirūpinimą“, duoda graikams pinigų stovykloms išlaikyti, bet tie žmonės Europoje niekam nereikalingi. Tuo tarpu JT ataskaitose pažymima, kad tose stovyklose klesti nusikalstamumas ir seksualinė prievarta.
O dabar – apie Prancūziją. Skamba paradoksaliai, bet ši šalis, kaip ir Baltarusija, yra nelegalių migrantų eksportuotoja, net ir jų pareigūnai veikia labai panašiai. Praėjusią vasarą į Britaniją per Lamanšą atplaukė didžiausias skaičius nelegalų, o rekordinė diena – 30 pripučiamų valčių ir 828 nelegalūs migrantai. Britų pasienio apsaugos pareigūnų duomenimis, per savaitę Prancūzija į Britanija eksportuoja vidutiniškai 2885 nelegalius migrantus. Oficialiais Londono duomenimis, daugiausiai nelegalų atvyksta iš Irano, Irako ir Albanijos.
Nors apie tai visi žino, vis dėlto neseniai „Sky News“ Prancūzijos pakrantėje nufilmuotas reportažas Britanijoje sukėlė tikrą pasipiktinimo bangą. Ankstyvas rytas. Maždaug trys dešimtys nelegalų bėgte neša didelę pripučiamą valtį su varikliu jūros link. Pasiekę vandenį, jie skubiai lipa į valtį. Netrukus iš už kopų pasirodo grupė prancūzų pareigūnų su riaušių policijos ekipuote. Jie nesiartina, o maždaug iš šimto metrų atstumo ramiai stebi migrantus, kurie įsitaiso valtyje ir bando užvesti variklį. Pagaliau jiems tai pavyksta, bet, regis, valtis perpildyta, tai vieną iš saviškių nelegalai išspiria per bortą. Valtis pajuda Britanijos krantų link, o netrukus, tarsi palinkėdamas gero kelio, virš jos praskrenda prancūzų pakrančių apsaugos sraigtasparnis.
Dabar prancūzai elgiasi panašiai kaip turkai, kurie melžia ES, reikalaudami susimokėti, kad būtų pristabdytas nelegalių migrantų antplūdis iš jos teritorijos. Nors šiais skaičiais niekas netiki, bet Prancūzijos pareigūnai tikina esą jie sustabdo 70 proc. migrantų, o vidaus reikalų ministras Geraldas Darmaninas tikina, kad jei britai susimokėtų 54 milijonus svarų, kaip buvo žadėję, jie galėtų visiškai sustabdyti nelegalų srautą į Britaniją. Be to, G. Darmaninas pasakė keistą dalyką, kad britai turi imtis priemonių, kurios „sumažintų šalies patrauklumą migrantams“, nors nepaaiškino, ką turėjo galvoje.
Nelegalų srautas iš Prancūzijos – viena iš didžiausių B. Johnsono vyriausybės problemų. Tarsi griežtu tonu kalbanti JK vidaus reikalų sekretorė Priti Patel vis grasina, kad nesugebėjus susitarti su Prancūzija, Britanija įsakys savo pasienio pajėgoms apgręžti migrantus gabenančias valtis, tačiau toliau kalbų kol kas nepasistūmėta.
Tuo tarpu Lenkijos parlamentas priėmė naują įstatymą, kuris leidžia Lenkijos pasieniečiams atstumti nelegalius migrantus pasienyje ir nukreipti juos atgal į šalį, iš kurios jie neteisėtai kirto sieną. Įstatymas taip pat numato, kad bet kuriam neteisėtai į Lenkiją atvykusiam asmeniui bus uždrausta vėl atvykti į šalį nuo šešių mėnesių iki trejų metų, o neteisėtai į Lenkiją atvykusių asmenų prieglobsčio prašymai gali būti ignoruojami. ES finansuojamas portalas „InfoMigrants“ nurodo, kad yra išimčių prieglobsčio prašytojams, atvykusiems tiesiai iš šalies, kurioje jų gyvybei ir laisvėms gresia pavojus, ir jei prieš atvykdami į Lenkiją tie asmenys nebuvo sustoję kitose šalyse. Pasienyje su Baltarusija lenkai statys modernią maždaug 353 mln. eurų kainuosiančią sieną. Panašus pažangiomis technologijomis aprūpintas barjeras yra pastatytas Graikijos pasienyje su Turkija. Vien vengrai šiemet savo pasienyje apgręžė daugiau kaip 54 tūkst. nelegalių migrantų, kurie bandė prasmukti į Šengeno zoną.
Mūsų valdžios mąstymo ribotumą ir biurokratinį požiūrį rodo pranešimas, kad VRM pirks komunikacijos kampaniją dėl migrantų krizės valdymo, o ministerija nori ir nuomonės formuotojų indėlio.
Norėčiau klysti, bet nujaučiu, kaip ta kampanija atrodys, nes visa tai jau buvo Vakaruose. Muilą reklamuojantys „žinomi žmonės“ kalbės apie tai, ko visiškai nesupranta, bus dešimtys „jautrių“ istorijų ir koks nors Mohamedas pasakos, kaip gelbėdamas savo gyvybę ištrūko iš savo šalies, o jo didžiausia svajonė – gyventi ir dirbti Lietuvoje bei išmokti lietuviškai.
Bet jo niekas nepaklaus, kaip bėgdamas sugebėjo susimokėti tūkstančius kelionės organizatoriams, kokiu stebuklingu būdu jis ir visi jo bendražygiai pametė pasus, bet nei vienas nepametė išmaniojo telefono, kas dabar moka jo telefono sąskaitas ir pan.
Negi tik tiek sugebam? Užuot švaisčiusi mokesčių mokėtojų pinigus ir plovusi smegenis saviškiams, ministrė A. Bilotaitė geriau galėtų pasikviesti nestandartiškai mąstančių žmonių ir technologijų ekspertų, ir visi bendrai aptartų, kaip už tuos pinigus nukreipti propagandą į tų vyrukų, kurie dabar Baltarusijos pasienyje drasko koncertinos tvorą, telefonus. Yra ir kitų labai efektyvių priemonių juos pasiekti.
Tačiau didžiausia klaida, iliuzija arba saviapgaulė, kurią platina realaus gyvenimo visiškai nematę ir jo nesuprantantys valdininkai, įvairūs užstalės ekspertai ir aktyvistai – migrantų integracija. Dauguma migrantų yra musulmonai, o jie labai griežtai laikosi savo tradicijų bei tvarkų ir bet koks bandymas daryti bent mažiausią įtaką jiems laikomas agresija.
Todėl dauguma Europos vyriausybių, kuriose jau yra didelės musulmonų bendruomenės, užmerkia akis prieš daugelį dalykų, nes jų, skirtingai nei savų piliečių, taip paprastai nepastumdysi.
Pavyzdžiui, Londone per patį griežčiausią karantiną, kai buvo draudžiami bet kokie susibūrimai, įvyko kelios daugiatūkstantinės musulmonų demonstracijos, beveik visi buvo be kaukių, o valdžia, kuri siuntė policijos pajėgas prieš karantinų priešininkus, apsimetė, kad niekas nevyksta.
Šalies, kurioje apsigyvena, tradicijos ar tvarkos jiems visai nesvarbios. Dabar Britanijoje yra 1825 mečetės, Danijoje 115, Švedijoje 173. Jiems nuolat aiškinama, kad svarbiausias dalykas – išlaikyti tikėjimą, moralę, tradicijas ir šaknis, saugoti vaikus nuo vakarietiškų įtakų.
Londone nieko nestebina, kai viduryje darbo dienos ar nebaigus kokio nors proceso musulmonas paliks savo darbo vietą ir eis melstis. Islamas ir jo mokymas yra visiškas ir nekvestionuojamas prioritetas – visur ir visada. Esu kalbėjęs ir bendrauju su dešimtimis žmonių, ir net dauguma tų, kurie turi Britanijos pasus, yra ten gimę ir užaugę, nelaiko savęs britais, o prisistato pakistaniečiais, iraniečiais, alžyriečiais ir pan. Beje, labai panašiai elgėsi ir dauguma į Britaniją atvykusių lietuvių, kurie neturėjo jokių sentimentų tai šaliai bei planų integruotis, o aplink save kūrė Lietuvą.
Kokia Europos ateitis, jei niekas nepasikeis? Pavyzdys gali būti Kelnas. Vokietijos katalikybės sostine laikomame mieste iš visų 35 miesto mečečių nuo šiol aidės muedzino šauksmas. Leftistai tai vadina tolerancija, nors visi sveiko proto žmonės supranta, kad tai yra laipsniška Europos islamizacija. Prancūzijoje buvo sudeginta bažnyčių, o ištisos šalies teritorijos nebepavaldžios šalies įstatymams, nes ten galioja šariato teisė. Prancūzijoje viskas nuėjo taip toli, kad atsargos generolai ir karininkai, o po to ir tarnyboje esantys kariškiai, yra parašę atvirus laiškus prezidentui E. Macronui ir perspėjo apie pilietinį karą, jei valdžia nesiims realių veiksmų.
Bet grįžkime į Lietuvą, kuri dar yra tik kelio pradžioje, ir sudėliokime taškus. Kokia Briuselio pozicija? Tradicinė: apsimesti, kad nieko nematom, reikšti susirūpinimą, nespręsti problemos iš esmės, kaip stručiui sukišti galvą į smėlį, o blogiausiu atveju – atsimesti pinigais.
Migrantų Europai nereikia ir čia jų niekas nelaukia, tačiau A. Merkel iniciatyvos niekas garsiai neatšaukia, nes tam nėra nei politinės valios, nei drąsos, nei ryžto. Taigi, formaliai kvietimas tarsi ir įgalioja, bet tuo pat metu daromi ir tam tikri veiksmai, kurie turėtų bent jau pristabdyti nelegalią migraciją.
Dabar jau visiškai akivaizdu, kad nelegalūs migrantai yra tik ES šalies, į kurią jie atvyko, problema ir niekas šios naštos dalintis neketina, nors anksčiau buvo bandoma imituoti solidarumą, buvo įvairios kvotos šalims ir pan. Tai patvirtina ir VRM pareigūnai, kurie informavo, kad į Lietuvą iš Baltarusijos neteisėtai patekę ir į kitas ES valstybes išvykę migrantai iškart grąžinami atgal į Lietuvą.
Mano nuomone, biurokratinį ir politinį chaosą bei situacijos absurdą geriausiai iliustruoja Europos sienų ir pakrančių apsaugos agentūros „Frontex“ veiksmai. Teoriškai, ji sukurta tam, kad saugotų Europos sienas, tačiau pasirodė, kad viskas yra atvirkščiai, nes šios agentūros vadovas Fabrice'as Leggeri pareiškė, kad Lietuva, saugodamas savo sienas nuo A. Lukašenkos atakų, pažeidžia nelegalių migrantų teises.
Taigi, panašu, kad sieti viltis su Briuseliu yra naivi iliuzija, juolab jis tarsi signalizuoja, kad skęstančiųjų gelbėjimas yra jų pačių reikalas, todėl pakaks dairytis į šalis ir atėjo laikas paisyti savų interesų bei racionaliai tvarkytis savarankiškai.
Svarbiausia – reikia nustoti svaičioti ir pradėti vadinti daiktus tikraisiais vardais, o argumentų tam visiškai pakanka.
Migracijos departamentas informavo, jog išnagrinėjus trečdalio (1289) neteisėtai Baltarusijos sieną kirtusių migrantų prašymų suteikti prieglobstį, pabėgėlio statusas suteiktas 2 Eritrėjos pilietėms, joms išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje, 878 migrantams prieglobstis nebuvo suteiktas, o 409 neteisėtų migrantų prašymai suteikti prieglobstį buvo nutraukti dėl migrantų grįžimo į kilmės šalis arba pasišalinimo. Kokių dar argumentų reikia?
Lietuvos valstybė turi teisę į sieną ir privalo ją ginti. Bendrai sutariama, kad prieš Lietuvą vykdomas hibridinis karas, o kare kaip kare.
Mano nuomone, tokiomis aplinkybėmis įvairių akademinių teoretikų, aktyvistų ir vadinamųjų „lojerių“ išvedžiojimai apie žmogaus teisių pažeidimus pasienyje yra laikytini niekiniais, o, pavyzdžiui, Seimo kontrolieriaus išplatinta ataskaita, kurioje sąmoningai manipuliuojama sąvokomis ir tvirtinama, kad tvarkydamasi su migrantų krize Lietuva pažeidė tarptautinės konvencijos prieš kankinimus nuostatas, mažų mažiausiai laikytina klaidinančia propaganda, o jei visiškai tiksliai – antivalstybine veikla.
