Šį komentarą išprovokavo viešos reakcijos į Vilniaus universiteto Lyčiai jautrios kalbos gaires. Atrodo, kad kai kuriems šis rekomendacinio pobūdžio dokumentas išmušė saugiklius ir tapo itin skausminga, asmeniškai paliečiančia tema. Tai akivaizdžiai parodo ne tik dėmesys, bet ir pasipiktinimo, pašaipos ar sąmokslo teorijų formos.
Reikia pabrėžti, kad šios gairės rengtos ne tik universiteto Bendruomenės vystymo skyrius, bet ir pastabos, siūlymais ar konsultacijomis prisidėję autoritetingi savo sričių specialistai: profesorė Natalija Arlauskaitė (Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas), profesorė Loreta Vaicekauskienė (Filologijos fakultetas), profesorius Jurgis Pakerys (Filologijos fakultetas), daktaras Vuk Vukotič (Filologijos fakultetas), doktorantė Akvilė Giniotaitė (Filosofijos fakultetas).
Kokia yra šių gairių esmė? Paprastai sakant, jose siūloma atsižvelgti į kintančią socialinę tikrovę ir permąstyti vartojamas kalbines formas. Taip, kad kalboje atsispindėtų universiteto įsipareigojimas lygiateisiškai traktuoti visus bendruomenės narius, atsižvelgti į bendruomenės įvairovę, ir demonstruoti pagarbą nepriklausomai nuo pasaulėžiūros ar tapatybės skirtumų.
Tai nereiškia, kad universitete yra įtvirtinamos kažkokios konkrečios kalbos taisyklės ar formos. Tai nereiškia, kad kažkaip ribojama laisvė saviraiškai, kritikai, savitai interpretacijai ar pamatiniam nesutikimui. Gairių tikslas – paraginti atsižvelgti į kintančią socialinę, demografinę situaciją ir ne taip tolygiai kintančius statusus.
Tiek bendra demografinė statistika, tiek aukštojo mokslo studentų skaičiai rodo, kad moterys tampa dauguma auditorijose. Moterys vis labiau pralaužia barjerus, įsitvirtindamos ir dėstytojų, mokslininkų bendruomenėje, užima vadovaujančias pozicijas fakultetuose, institutuose ar kituose universitetų padaliniuose.
Tuo pačiu metu universitete, kaip ir visuomenėje, vis dažniau susiduriama ir atvirai kalbama apie kitoms lytinėms tapatybėms, kitų rasių, religijų, kultūrų žmonėms tenkančius iššūkius, bandant prisiderinti prie daugumos diktuojamo tono.
Kuo čia dėta kalba ir jos jautrumas? Akivaizdu, kad mes ne tik konstruojame kalbą, bandydami geriausiai nupasakoti mus supančią tikrovę, bet ir pati kalba kuria bei keičia pasaulį. Kaip pasakytų amerikiečių filosofė Judith Butler, kalba sukuria galios santykį ir visuomeninį statusą.
Mūsų kasdienėje kalboje yra nemažai nusistovėjusių kalbos formų, kurios nebūtinai atitinka tikrąją dalykų padėtį ar nebūtinai atspindi mūsų siekius, vykstančius ar jau įvykusius pokyčius visuomenėje.
Štai tarkime, rodos, niekuo nekaltas kreipinys „drauge“ dėka komunistinio totalitarizmo nusikaltimų žmonijai įgavo tokias konotacijas, kad jums pavadinus mane „draugu Gritėnu“ aš galėčiau įsižeisti, numanydamas, kad taip referuojama į tariamas mano simpatijas komunizmui.
Panašiai mūsų kalboje funkcionuoja ir tam tikri išsireiškimai, kreipiniai ar formuluotės, kurios fiksuoja mažareikšmę ar antrinę moterų situaciją visuomenėje. Pripažindami, kad norime labiau lygiateisiškos visuomenės, turėtume atkreipti dėmesį į šias raiškos formas.
Kodėl tokios rekomendacijos sukelia tiek daug aistrų? Pirma, reikia pripažinti, kad Vakarų, o ypač amerikietiškoje, viešojoje erdvėje politinis korektiškumas iš pagarbos, susitarimo (correctness of) reikalavimo kartais pradeda virsti taisymu (to correct someone), persekiojimu ar net bausmių priemone.
Tai yra tamsioji politinio korektiškumo pusė, kurią turime pripažinti ir visuomet turėti kontekste, svarstydami kalbos jautrumo klausimus. Bet taip pat blaiviai turėtume vertinti ir atskirti rekomendacijas ar viešas diskusijas nuo reikalavimų ar bandymų primesti savo galią.
Antra, kai kuriems tiesiog nepatinka tai, kad kalbos kitimas bando fiksuoti kintančią socialinę tikrovę. Kaip jau minėta, kalba ne tik išreiškia, bet ir formuoja tam tikros galios santykius ir daliai žmonių nepatinka šis pokytis ar netgi kalbėjimas apie jo galimybę. Čia jau derėtų retoriškai paklausti: ar laikote moterų lygiateisiškumo reikalavimą teisėtu?
Trečia, dalis tiesiog jautriai reaguoja į patį kalbos pokyčio faktą. Kalba yra kasdienis instrumentas ir mes pageidaujame jo paprastumo bei funkcionalumo. Bet kokie pokyčiai kalboje atrodo kaip perteklinė užgaida, nukrypimas nuo to, ką traktuojame kaip normą, nusistovėjusios tvarkos drumstimas. Mums nepatinka naujos formuluotės, naujas skambesys ar naujų interpretacijų reikalaujančios prasmės.
Ar šie argumentai yra pakankami, kad atsisakytume svarstyti kalbos jautrumo ar jos kaitos klausimus? Tikrai ne.
Pripažinsiu, kad Lyčiai jautrios kalbos gairėse yra man nesimpatiškų, nefunkcionaliais atrodančių siūlymų, bet aš suprantu šios problemos svarbą ir gairių kūrėjų intenciją. Ši intencija kyla iš pojūčio, kad besikeičianti socialinė tikrovė savaime nekeičia mūsų kalbos, o joje nusistovėję galios santykiai sugrąžina prie praeities nuostatų.
Sąmoningas ir savikritiškas politinis korektiškumas reikalauja nuolat persvarstyti savo santykį su kitomis tapatybėmis, kitomis visuomenės grupėmis, kitais galios santykio dalyviais ir pabandyti atrasti kaip įmanoma patogesnę bendrabūvio formą. Nenusižeminti, bet ir pasistengti išvengti kitus pažeminančio elgesio ar raiškos formų.
Turime nepasiklysti tarp perdėto kalbos jautrumo, sąvokų fetišizavimo ar primetimo, noro kontroliuoti kitų raišką, persekiojimo dėl tariamai neteisingo kalbos vartojimo, ostrakizavimo tų, kurie nesąmoningai pavartojo įžeidų terminą ir empatiško požiūrio į siūlymus permąstyti, pakeisti, įtraukti.
Tai ne visuomet patogu. Tai gali erzinti ir pykdyti. Kai kurie reikalavimai ar siūlymai realistiškam protui dabarties akivaizdoje gali atrodyti absurdiški, bet pašaipa ar ignoravimas niekaip nepanaikins brandinamos įtampos tarp kalbos ir kintančios tikrovės.
