Mes jau tapome šalimi, kur labiau tikima užkeikimais ir viliasi, kad daug kartų kartojamos frazės ir įvairūs „pabūrimai“, o ne realybė ir konkretūs skaičiai bei veiksmai, padės išspręsti problemas. Įdomu, kad tie patys užkeikimų kalbėtojai, tikėtina, supranta, jog tai nieko realaus neduos, tačiau viliasi, kad tuo patikės aplinkiniai ir taip pavyks, bent trumpam, išspręsti savo problemas.
Vienas ryškiausių pavyzdžių – prekybos tinklų viešųjų ryšių akcija, kad už atvestą darbuotoją bus mokamos premijos.
Prekybos tinklas „Iki“ paskelbė, jog kiekvienam darbuotojui už naujo kolegos rekomendaciją ir jo įdarbinimą mokės 400 eurų premijas.
Pasak „Iki“ komunikacijos Vaidos Budrienės, situacija rinkoje įtempta, įmonė ieško daugiau nei 500 darbuotojų, daugiausiai jų trūksta didmiesčiuose. „Pati kampanija yra jau pakankamai sena, ją turėjome ilgus metus, nuo 2017 metų, kuomet prašydavome savo darbuotojų rekomenduoti draugą ir už tai gauti piniginę premiją.
Nesame labai unikalūs, tačiau iki praėjusios savaitės taikėme 100 eurų premiją“, – BNS sakė V. Budrienė. „Iki 400 eurų padidinome todėl, kad šiuo metu labai įtempta situacija, ieškome daugiau nei 500 darbuotojų, tokios situacijos dar nesame regėję. Su tokia įtempta darbo rinka susiduria praktiškai visas sektorius“, – pridūrė ji.
Tuo metu „Maxima“ visoje Lietuvoje ieško apie 400 žmonių. Bendrovė taip pat siūlo 350 eurų premiją darbuotojams, atvedusiems naują kolegą.
Anot jos, kiekvienam darbuotojui, atvedusiam naują kolegą ir jis išdirbo bent du mėnesius, skiriama 350 eurų premija, o jei naujas darbuotojas išdirba vieną mėnesį, – 100 eurų premija.
Iš pirmo žvilgsnio, tokios vargo priemonės, kai moki, kiek gali, tačiau žmonės vis tiek neina. Visgi, Nerijaus Numos (buvęs Numavičiaus) netiesiogiai kontroliuojamas viena didžiausių Lietuvoje mažmeninės prekybos bendrovių „Maxima LT“ pernai uždirbo 219,7 mln. eurų grynojo pelno – 2,6 karto daugiau nei 2019 metais (83,641 mln. eurų).
„Maxima LT“ pranešė, kad bendrovės 2020 metų rezultatams didžiausios įtakos turėjo dėl koronaviruso pandemijos pasikeitę pirkėjų įpročiai ir struktūriniai valdymo pokyčiai.
Citatos pabaiga.
Prekybos tinklai sektorius, kuris tarsi ir galėtų grąžinti skolą visuomenei, ar bent jau prisidėti prie jos gerovės mokėdamas aukštesnius atlyginimus. Skamba kaip socialisto svaičiojimai, tačiau būtent jie buvo tie, kurie ištraukė auksinį bilietą per pandemiją – kai buvo uždaryti visi įmanomi konkurentai bei šlavėsi pelną. Gal profsąjungos galėtų tai priminti?
Sakote, tai didins infliaciją, tačiau šiandien ji tokia, kad mažiausiai uždirbančių darbuotojų atlyginimų didinimas vargu ar ką pakeis. Išskyrus tai, kad sumažins valstybės išlaidas įvairioms kompensacijoms.
Tačiau vietoj to girdime įdomius variantus, kaip prisitraukti nebrangių darbuotojų ir tuo pačiu didinti socialines problemas ir jas permesti ant visuomenės pečių – kompensacijas už šildymą ir vaikų maitinimą mokėsime mes. O tuo metu rinkodaros skyriai kurs įvairius keistus užkalbėjimus.
Taip, tokiu būdų pritraukti žmonių galima ir daugybė įmonių tą sėkmingai daro.
Pavyzdžiui, konsultavimo bendrovės, paslaugų centrai. Už atviliotą žmogų mokamas to žmogaus mėnesio atlyginimas, kuris viršija vidutinę algą Vilniuje. Jei kas nors ruošiasi darbintis, susiranda ten plušantį draugą ir po kelių mėnesių jie tiesiog pasidalina pinigus – kiekvienas už gautą sumą gali pailsėti šiltuose kraštuose. Toks kaip ir papildomas bonusas, kuris tenkina visus. Tačiau tai ir yra būtent malonus priedas, o ne mėginimas apsiginti nuo skurdo įkalbant nieko neveikiantį kaimyną užsukti į personalo skyrių, tikintis, kad tai atneš šimtą eurų. UAB „Maxima“ rekvizitai.lt duomenimis atlyginimų mediana 972,45 „ant popieriaus“, „Iki“ 980,01 euras. Tai apie 650 eurų „į rankas“.
Sprendimas? Nežinau kiek tai buvo nuoširdu, tačiau tame pačiame straipsnyje atsakymą davė „Norfa“, kuri teigia problemų neturinti. Pasak jos atstovo Dariaus Ryliškio, gerų darbuotojų paieška vyksta nuolat, o juos motyvuoja konkurencinga alga.
Dar vienas ryškus užkalbėjimų pavyzdys, kai tiesiog tiki, kad keldamas nepatogumus kitiems juos įtikinsi pakeisti įpročius.
Vilniaus savivaldybės tarnautojai rugsėjo 22 dieną – Dieną be automobilio – panašu, įsidėmės ilgam. Ypač tie, kurie į darbą važiuoja automobiliu.
Tądien savivaldybės garažas juos pasitiko įvažiuoti draudžiančiu ženklu, uždarytais vartais ir įvažiavimą saugančiais apsaugininkais.
Išlygos nebuvo daromos nė vienam – savivaldybės garažas liko tuščias.
„Yra lengva pasakoti kitiems, kad išbandykite kitas priemones ir t. t. Tai aišku, kad savivaldybė pati turi rodyti pavyzdį ir kaip parodysi – be automobilio tai ir yra be automobilio“, – teigė meras Remigijus Šimašius.
Apie sumanymą, turėjusį tapti pavyzdžiu, meras informavo išvakarėse žinute feisbuke.
Automobilius teko statyti, kur yra vietų. Jos aplinkinėse aikštelėse jau nuo ryto buvo užpildytos.
„Aš nežagsėjau, bet žmonės, kurie jautresni, tai buvo, kurie ir žagsėjo. Bet suma sumarum nuotaika yra tokia, kad yra visko“, – kalbėjo meras.
Citatos pabaiga.
Meras gyvena miesto centre, diena be automobilio jam, skirtingai nuo Vilniaus priemiesčiuose įsikūrusių klerkų nesukėlė jokių nepatogumų. Kaip nesukels ir sodu paverčiamas Konstitucijos prospektas, kuriame, tikėtina, automobilių spūstys tik didės. Kaip ir daugelis kitų „kovos su vairuotojais" priemonių. Ne miesto infrastruktūros keitimas, praktinių alternatyvų kūrimas, o tiesiog viešųjų ryšių akcijos ir šventas įsitikinimas, kad tai, ką parašai fesibuke, tampa kūnu ir krauju. Be pastangų ir be darbo.
Kitas užkalbėjimų sektorius, prasilenkiantis su sveiku protu, tai nekilnojamojo turto rinka. Tą pastebėjo ekonomistas Žygimantas Mauricas.
Nekilnojamo turto kainos Lietuvos pajūryje pasiekė aukštumas. Per pastaruosius dvejus metus jos augo 60 proc. ir kai kur pralenkė kainas tokiuose miestuose, kaip Vilnius, Ryga ir net Talinas. Kaip lygina ekonomistas Ž. Mauricas, 32 kv. m. buto plotas Palangoje šiandien kainuoja tiek pat, kiek 100 kv. m. Jūrmaloje, o Nidoje už 42 kv.m. butą gali tekti pakloti ir 360 tūkst. Eur.
Kalbėdamas apie kaistančią NT rinką ekonomistas pateikė Nidoje parduodamo vieno kambario buto pavyzdį. Kaip buvo teigiama, už 42 kv. m. ploto butą čia buvo prašoma 360 tūkst. Eur, kas yra 8441 Eur už kv. m. Stebėdamasis kaina Ž. Mauricas ironizuodamas rašė manantis, jog kv. m. kaina Nidoje yra kiek didoka ir lygino su pasaulio miestais, kurie yra įrašyti į UNESCO paveldo sąrašą.
Pasak jo, Venecijoje, Santorino saloje, Barselonoje, Dubrovnike ar Visbyje būsto kainos centrinėse miesto dalyse siekia apie 3-7 tūkst. už kv. m.
Citatos pabaiga.
Jūs tikite, kad nekilnojamas turtas mūsų pajūryje, kur sezonas trunka pusantro mėnesio, tikrai tiek vertas? Pirkite, paskui nesiskųskite. Kaip ir būstas įdomiomis kainomis mūsų didmiesčiuose. Lietuvos bankas jau kalba, kad jis per brangus, tačiau vystytojai visada randa daug gražių užkeikimų, kaip tai paaiškinti. Konkurencijos taryba? Ne, negirdėjom, kad tokia yra.
Kaip mums spręsti šias įdomias bėdas? Manau, bėgant laikui rinka viską sustatys į vietas. Ilgai ja manipuliuoti dar nepavyko niekam, nebent tai valstybės palaikomas monopolis. Nebent pavyktų importuoti keletą profesionalų šamanų, kurie žodžius paverstų kūnu ir įtikintų liaudį, pavyzdžiui, kad dirbti beveik už dyką yra gėris.
Kitas variantas - gal šamanams pagaliau pavyktų grąžinti į realybę pačius užkalbėtojus.
