Sąrašai mus supa nuo seniausių laikų. Šventieji ir pasaulio stebuklai, šeimos genealogija ir laimėti mūšiai, žvaigždės ir žvaigždynai, telefonų knygos, automobilių registras ir bibliotekų katalogai, gyvūnai, augalai ir grybai, sąrašai metrikacijos biuro, muitinės ir pretendentų į socialinį būstą, kriketo komandų ir „Simpsonų“ serijų, receptų ir lėktuvo keleivių. Šios šeimos gigantai yra „Google“ paieška, žodynai, kompiuteriniai tekstynai ir enciklopedijos (labai vertinu Vikipedijos polinkį sudaryti sąrašus, sąrašų sąrašus ir net sąrašų sąrašų sąrašus. Jie parodo rūpimos temos apimtį, ryšius su kitomis temomis ir šiaip enciklopedinį išsamumo siekimą).
Vienus sąrašus mėgstame, kitų nelabai. Vestuvinių dovanų sąrašas labai mielas, o štai ligų išvardijimas gali nuteikti prastokai.
Sąrašai dažniausiai turi pabaigą, yra sistemingi, įstato mūsų gyvenimą ir pažinimą į tam tikrus rėmus, taigi stengiasi stabilizuoti chaosą.
Sąrašo sudarymas sukuria atsakomybę, nes turime pagrįsti įtraukiamų elementų atrankos kriterijus. Ir priešingai – rėmimasis sąrašu atsakomybę sumažina, perkelia ant sąrašo sudarytojo ar tvirtintojo pečių. Todėl sąrašai labai mėgstami valstybės tarnyboje, nes, pateikęs nuorodą į sąrašą, esi teisus. Sąrašas viską žino! Sąrašas čia Karalius!
Bet gyvenimas sudėtingesnis už patį išsamiausią sąrašą. Su tuo ne sykį susiduria ir valstybės institucijos. Prisiminkime konkretų pavyzdį, prieš metus sukrėtusį Lietuvos verslo padangę: Kalbos inspekcija prikibo prie grožio salono užrašo „Špaklius“. Verslininkės reagavo audringai, pateikė svarių kontrargumentų, Inspekcija jais patikėjo ir palinkėjo sėkmės. Ironiškas akcentas: „Špakliaus“ kaimynystėje, gretimame lange, puikuojasi gražiausio įmonės pavadinimo prizą pelniusio „Daktaro deserto“ reklama.
Kalbos inspekcija nurijo savo neapsižiūrėjimo kartėlį, pasimokė iš klaidų, susidaigino dar vieną žilą plauką (žr. į mano nuotrauką), o dabar grįžkime prie sąrašų temos ir sukurkime alternatyvų scenarijų.
Štai žingsniuoja sau žvaliai gatve savivaldybės kalbos tvarkytoja ar kalbos inspektorė ir ūmai išvysta viešąjį užrašą „Špaklius“. Šis žodis, žino aukštąjį filologijos mokslą baigusi specialistė, yra nevartotina svetimybė. Iš kur ji žino, paklausite. Atsakau: visi lietuviški žodžiai skirstomi į du sąrašus: a) nevartotinos svetimybės ir b) visi likę. Nevartotinas svetimybes aprašo Valstybinė lietuvių kalbos komisija, o žodynuose jos žymimos tamtyč tokiu kryžiuku.
Bet pats vienas plikas sąrašas nieko negali, todėl pradeda veikti taisyklė – Valstybinės kalbos įstatymo 23 straipsnio nuostata „visi viešieji užrašai turi būti taisyklingi“.
Nereikia gilaus Aristotelio silogistikos išmanymo, kad iš premisų „Špaklius“ yra viešasis užrašas, Visi viešieji užrašai turi būti taisyklingi ir Viešasis užrašas Špaklius yra netaisyklingas padarytume organizacinę išvadą Su tuo Špakliumi reikia kažką daryti (nuorodas į keletą teisės aktų ir Aristotelio „Pirmąją analitiką“ paprastumo dėlei praleidžiu).
Taigi turime kompetentingų specialistų sukurtą sąrašą, turime teisės aktu patvirtintą taisyklę, tad ar Kalbos inspekcija tikrai neapsiriko, liepdama „kažką daryti“ su tuo „Špakliumi“? Juk juridiškai viskas nepriekaištinga, o Inspekcija yra institucija, ginanti lingvistines piliečių teises gauti informaciją taisyklinga valstybine kalba.
„Špaklius“, beje, turi priešistorę: jį mėginta registruoti kaip prekių ženklą, bet Patentų biuras atmetė. Patentų biuras vadovavosi aiškiu, ką tik paminėtu, algoritmu: sąrašas + taisyklė.
Čia pradedame bristi į klampų kazuistikos liūną. Žvelgiant iš įstatymo pozicijų, viskas gerai, jei visada vadovautumės tik gerais sąrašais ir geromis taisyklėmis, o gyvenimas stovėtų vietoje. Kalbos inspekcija stengiasi žengti koja kojon su gyvenimu, bet prie kojos pririštas svarmuo – jau keliolika metų Seime rauginamas naujasis Valstybinės kalbos įstatymas. Turime prievolę prižiūrėti teisės aktų vykdymą ir drauge matome, kad juos reikia keisti.
Todėl turime mokytis iš klaidų ir keisti požiūrį bei veikimo būdą.
Todėl manau, kad prie algoritmo sąrašas + taisyklė reikia prijungti daugiau komponentų.
Todėl samprotauju taip:
Tolerancija. Kai viršijame greitį 5 km per valandą, kelių patrulis mūsų nestabdo, nors taisyklė pažeista. Jeigu palikome automobilį netinkamoje vietoje, nes keleivį ištiko astmos priepuolis, policija tenkinsis tokiu paaiškinimu. Kalbos inspekcija gali elgtis taip pat – elgtis tolerantiškai, jeigu esama tinkamų motyvų, tarkime, stilistiškai motyvuotas žaidimas kalba. Dėl šios priežasties Kalbos inspekcija atsižvelgė į MB Makiažo studijos argumentus, kad šnekamojoje kalboje špaklius jau senokai vartojamas „makiažo“ reikšme, kad jis stilistiškai konotuotas (t. y. vartojamas su ironijos gaidele) ir kad špaklius vartojamas ne dalykinio stiliaus, bet reklamos kontekste. O atsižvelgusi Inspekcija atrašė MB Makiažo studijos savininkėms: vartokite tą špaklių į sveikatą, jis kalbos sistemos neardo.
Kompetencija. Pastabusis skaitytojas jau žiojasi teirautis, kodėl tokios jautrios tolerancijos neparodė Patentų biuras, neregistravęs „Špakliaus“. Atsakymas paprastas – tai ne Patentų biuro kompetencijos sritis. Žaviuosi šia puikia įstaiga, kuri viską išmano apie išradimų patentus, prekių ženklus, dizainą ir puslaidininkių gaminių topografiją, žino, kad negalima patentuoti klonuotos kaimynės iš gretimo buto, naujo būdo kepenims operuoti ir patobulintos konstrukcijos giljotinos. Bet Biuras nežino, kaip interpretuoti valstybinės kalbos vartojimo niuansus, o jeigu ir žinotų, oficialiai tai yra ne šios įstaigos ekspertizės sritis. Todėl VPB vadovavosi, vadovaujasi ir vadovausis principu sąrašas+taisyklė. O kai kils abejonių, teirausis kompetentingos institucijos – Kalbos komisijos. Juk kai krepšinio varžybose teisėjauja Petras iš gretimo kiemo, abejojame dėl daugelio Petro sprendimų, bet kai aikštelėn išeina Lietuvos krepšinio teisėjų asociacijos narys, jo sprendimais pasitikime labiau. Klysti, žinoma, gali visi.
Sumodeliuokime situaciją iš naujo. Skuba ta pati žvalioji kalbos inspektorė gatve (galimai jau pasigražinusi veidelį „Špakliuje“) ir ūmai-netikėtai sustoja it stabo ištikta: vitrinoje šviečia užrašas „VIEDRAS“! Dar mokykloje sužinojome, kad viedrą reikia keisti kibiru, nes tai svetimybė, neteiktina viešojoje kalboje, įmonių pavadinimuose ir prekių ženkluose. Bet gyvenimas juda į priekį, kalbos inspektorė žengia su juo koja kojon ir mąsto taip: sąrašas + taisyklė neleidžia viedro ar bent jau stumia į pilkąją teisės zoną. Tada inspektorė prideda dar vieną, jau ketvirtąjį, algoritmo elementą – kompetenciją – ir samprotauja maždaug taip: kiekvienas naujas žodis anksčiau ar vėliau gauna pilietybės teises. Stiklas, vynas, kakava prilipo mūsų kalboje, ir dabar niekas nebaksnoja į beveik taip pat skambančius rusiškus стекло, вино ir какао ir nepasakoja nesąmonių, kad, girdi, jeigu svetimšalis ką nors turi, tai lietuviui to, gink Dieve, nevalia.
O viedras lietuvių kalboje turi senas tradicijas. Mūsų inspektorė jį aptinka Konstantino Sirvydo ir Mikalojaus Daukšos raštuose, viedreliai viedružėliai skimbčioja liaudies dainose ir Alfonso Nykos-Niliūno eilėse:
Tavęs iš tikro liūdi, pasigenda
Švelni melodija in moli, kuria
Tu tildydavai mūsų egoizmą,
Namų apyvokos darbai, asla,
Komodos, skalbiniai, našlaitis viedras
Ir ašarom karčiom paplūdus šluota.
Ir jeigu dabar prie manęs prieitų puristiškai nusiteikęs asmuo ir mėgintų ką nors aiškinti apie viedro negerumus, aš jam atšaučiau garsiojo kalbininko Aldono Pupkio paskaitose išgirsta išmintimi apie tai, kad kalbos kultūroje veikia autoriteto kriterijus. „Žmogau, – tarčiau, belsdamas nagu į nudilusią to asmens švarko sagą, – nejaugi manaisi esąs didesnis autoritetas už Nyką-Niliūną ir net patį Aldoną Pupkį“. Ir jis liktų sugėdintas.
Žinoma, kad vaizdą pateikiu supaprastintą, nes bet kuris lingvistas išsyk pastebėtų argumentacijos spragą: žiū, sakytų, viedras, sierčikai ir čecholai turi atitikmenis, o stiklas ir vynas neturi. Taip, atsakyčiau, neturi, bet ir neturėdami per tiek metų nesugriovė mūsų kalbos.
Ir dar.
Kompetencijos ir tolerancijos kriterijų taikymas valstybės tarnautojui nėra sveikas, nes nuolat atsiranda kitų tikrintojų ir teisės žinovų, kurie tiesiai šviesiai rėkia: Inspekcija privalo bausti! Nebausdama Kalbos inspekcija išsisukinėja ir nevykdo savo funkcijų! Ši problema aktuali ne tik Kalbos inspekcijai, bet ir visoms valstybėms institucijoms, o jos šaknys slypi iš esmės labai teisingoje nuostatoje: kai piliečiui leidžiama viskas, ko nedraudžia teisės aktai ir moralė, biurokratui draudžiama viskas, išskyrus tai, ką leidžia teisės aktai. O kai dirbi pagal tokius absoliučiai nedemokratiškus reikalavimus, kyla noras apsidrausti, slėptis už sąrašų, smulkmeniško reglamentavimo, siauros specializacijos, procedūrų, ilgų terminų. Nes dirbti kitaip gali būti labai labai nesveika.
Žmonės ir institucijos susitaikę su tuo, kad teisės aktų vykdymą prižiūrinčios institucijos gali bausti, klusniai vykdo jų nurodymus ir po to labai niršta. Bet nereikia visų valdiškų raštų priimti kaip Dievo žodžio, nes tose kontorose dirba klystantys žmonės (neklysta tik anoniminiai komentuotojai). Iš inspekcijos, direkcijos ar departamento atskriejęs raštas gali palikti vietos klausimams, konsultavimuisi, deryboms. Taip aktyvūs piliečiai, diskutuojantys su biurokratais, gali paskatinti naują žvilgsnį į senstelėjusius teisės aktus, inicijuoti jų pakeitimus, vytis gyvenimą.
Šis tekstas nėra grožio salono „Špaklius” reklama.
