Miške po šalnų jau neturiu ką veikti – apraudojau Feisbuke paskutinę šiais metais išrautą iš Kapčiamiesčio girios samanų voveraitę ir pakabinau pintinę ant vinies iki kito grybavimo sezono. O kol Dzūkijos miestai ir miesteliai dar nenušvito Kalėdų žiburiais, turiu laiko įdėmiau stebėti, kas vyksta šalyje ir pasaulyje.

100 eurų už skiepą bus – iš antro karto Seimo daugumai pavyko mobilizuotis ir balsų sprendimui priimti užteko. Iškart suskaičiavau, kad norint anūkui nupirkti naują „iPhone“, reikėtų paskiepyti 8,29 senelio. Ir tai tik kukliausiam 128 GB „iPhone 13 Mini“, o ne „Pro“.

Kita vertus, gražiau atrodo, kai paskaičiuoju taip: hipotetinis anūkas iš mamos ir tėvo pusės iš viso turi 4 vnt. gyvų senelių. Jeigu jie, sutaupę iš pensijų, Kalėdoms planavo padovanoti jam „iPhone 13 Mini“, tai paskiepyti jau galės nupirkti „iPhone 13 Pro“.

Net jeigu pensijos kitais metais didės ne taip sparčiai, kaip kuro, elektros ir šildymo kainos, šių šuolis tėra laikinas. O kartą padidinta pensija jau nesumažės, nes Konstitucinis Teismas dar po anos krizės išaiškino, kad valdžiai jų nevalia liesti.

Vyriausybė planuoja dosnų kitų metų biudžetą, bet Seimo vienmandatininkams ta žinia, kad pinigų yra, nuskambėjo tarsi startinio pistoleto šūvis pradėti kasmetį „pageidavimų koncertą“. Vienam rajonui būtinai reikia naujo sporto centro, kitam – užbaigti pusę miesto gyventojų sutalpinsiantį kultūros ir pramogų centrą. Ir dar asfalto – visur, kur per karantiną nespėta nuasfaltuoti. Išsiuntę į Seimą opozicijos atstovus, regionai tokiu metu neslepia nusivylimo, kad jų išrinktųjų prašymai valdančiosios daugumos nebus išgirsti. O savivaldybių vadovai kartais atvirai užsimena savo remtam per rinkimus Seimo nariui, kad tas gal jau geriau balsuotų už biudžetą kartu su dauguma, nes rajonui naujo tilto reikia.

Būdami opozicijoje konservatoriai tokią „pageidavimų koncertų“ praktiką kritikavo ir žadėjo, kad jiems atėjus į valdžią, nieko panašaus nebus. Tai netrukus turėsime progą pamatyti, kaip jiems seksis sutramdyti savo bei koalicijos partnerių vienmandatininkus ir drauge užsitikrinti biudžeto projektui patvirtinti būtiną balsų skaičių.

Viešųjų pinigų taškymas niekaip su viešu interesu nesusijusioms statyboms regionuose jau seniai tapo vietinės valdžios galios simboliu: kuo įtakingesnis meras, tuo aukštesni statybų kranai kyla.

Viešųjų pinigų taškymas niekaip su viešu interesu nesusijusioms statyboms regionuose jau seniai tapo vietinės valdžios galios simboliu: kuo įtakingesnis meras, tuo aukštesni statybų kranai kyla. Ričardo Malinausko klestėjimo laikais, kai visos jo svajonės virsdavo „zadanijomis“ ministrams, Druskininkuose iškilo sunkiai paaiškinamo dydžio vandens pramogų parkas, visus metus veikianti slidinėjimo arena ir juos sujungęs lynų keltuvas per Nemuną.

Rugsėjo 30 d. to paties R. Malinausko tebevadovaujama Druskininkų savivaldybės taryba jo bendražygių daugumos balsais nusprendė į savivaldybės parduodamų objektų sąrašą įtraukti 10-ąjį jubiliejų ką tik atšventusią „Snow areną“. Skelbiama, kad jos pastatų likutinė vertė siekia beveik 28 mln. eurų, o pardavimo kaina bus nustatyta turto vertintojų.

„Snow areną“ eksploatavusi alytiškių bendrovė „Stamita“ 2014 m. patyrė apie 205 tūkst. eurų nuostolių, 2015 m. – 317 tūkst., o 2019 m. pardavė savo nuostolingą verslą Druskininkų savivaldybei už 6 mln. eurų. Ne pastatus, o tik nuostolingą „verslo modelį“, nes pastatai visada priklausė savivaldybei. Ši slidinėjimo trasą prijungė prie pelningai veikusios savo bendrovės „Druskininkų sveikatinimo ir poilsio centras AQUA“, o vadovauti jai pavedė drauge su R. Malinauskui teisėjų korupcijos byloje įtariamojo statusą pelniusiam Aivarui Kadziauskui. Verslauti „Snow arenos“ komplekse Druskininkų valdžiai nesisekė: 2019 m. ji uždirbo 283 tūkst. eurų, o 2020 m. – beveik 800 tūkst. eurų nuostolį.

Čiabuviai šneka, kad kurorto elitas svajojo į naujuosius rūmus pasikviesti koncertuoti Filipą Kirkorovą, tik bėda, kad jo Lietuva neįsileidžia. Centro sąmata siekia 34 mln. eurų

Kol vienas kurortą subjaurojęs griozdas laukia savo pirkėjo, kitapus Nemuno kyla kitas – valstybės ir savivaldybės lėšomis statomas 8 tūkst. kv. metrų ploto, beveik 2 000 žiūrovų talpinsiantis kultūros, konferencijų ir pramogų centras. Mat buvusį Druskininkų kultūros centro (kino teatro „aidas“) pastatą amžių sandūroje R. Malinausko savivaldybė pardavė ir dabar jame įsikūręs prekybos centras. Čiabuviai šneka, kad kurorto elitas svajojo į naujuosius rūmus pasikviesti koncertuoti Filipą Kirkorovą, tik bėda, kad jo Lietuva neįsileidžia. Centro sąmata siekia 34 mln. eurų ir gali dar išaugti, o savivaldybės atstovai neslepia, kad pinigų statyboms užbaigti kurortas neturi, bet tikisi jų iškaulyti iš centrinės valdžios.

Prieš metus S. Skvernelis, baigdamas kadenciją premjero poste, šių statybų užbaigimui pinigų nedavė. Nepadėjo net R. Malinausko agitacija už LVŽS kandidatą Lazdijų-Druskininkų apygardoje. Ar Ingridos Šimonytės vyriausybė per visus pandeminius ir pabėgėlių stabdymo rūpesčius turės laiko pasidomėti, kam dalina pinigus, pamatysime jau netrukus, kai valstybės biudžeto projektas taps viešu dokumentu.

Kiek šimtų milijonų o gal ir milijardų eurų per visą Lietuvą įmūryta į pastatus, kurių niekam nereikia, investuota į valdiškus verslus, kurių nuostolingumą iš anksto galėjo apskaičiuoti bet kuris matematikos egzaminui besiruošiantis gimnazistas? Uždirbo statybininkai, projektuotojai, medžiagų tiekėjai, vietos politikai pasidžiaugė augančia regiono ekonomika, o kad galiausiai statinys liko niekam nereikalingas – ne jų bėda. Juk ne iš savo santaupų ar asmeninės paskolos stato – už viską moka Lietuva ir ES.

Pagal Europos Komisijos paskelbtą „Žaliąjį kursą“ 2021–2027 m. milijardai plauks tiems, kas savo projektus sugebės pagrįsti anglies dvideginio emisijų mažinimo tikslais. Lietuviams tai neturėtų tapti didesniu iššūkiu negu Lenino ir Leonido Brežnevo citavimas vėlyvojo sovietmečio mokslinių darbų įžangose – sukaišiojai „saugiklius“, o toliau gali rašyti ką tik nori.

Pagal Europos Komisijos paskelbtą „Žaliąjį kursą“ 2021–2027 m. milijardai plauks tiems, kas savo projektus sugebės pagrįsti anglies dvideginio emisijų mažinimo tikslais. Lietuviams tai neturėtų tapti didesniu iššūkiu negu Lenino ir Leonido Brežnevo citavimas vėlyvojo sovietmečio mokslinių darbų įžangose – sukaišiojai „saugiklius“, o toliau gali rašyti ką tik nori.

Svarbiausia įsisavinti lėšas, o paskui sugalvosim, kam mums to reikia. Nesugalvosim, tai parduosim ar tiesiog paliksim griūti, kaip šitoje šalyje buvo jau ne kartą, pradedant kunigaikščių pilimis, kolūkių fermomis ir baigiant be vaikų likusiomis renovuotomis miestelių mokyklomis.