Jėzus atsakė: „Patys nežinote, ko prašote. Ar galite gerti taurę, kurią aš gersiu, ir būti pakrikštyti krikštu, kuriuo aš būsiu krikštijamas?“ Jie sako: „Galime.“
Bet Jėzus jiems pasakė: „Beje, taurę, kurią aš gersiu, jūs gersite, ir krikštu, kuriuo aš būsiu pakrikštytas, jūs irgi būsite pakrikštyti. Tačiau ne mano reikalas duoti vietą savo dešinėje ar kairėje, – tai bus tiems, kuriems paskirta.“ (Mk 10, 35–40)
Zebediejaus sūnų prašymas pateiktas iškart po to, kai Jėzus trečią kartą praneša mokiniams apie savo artėjančią kančią, mirtį ir prisikėlimą (Mk 10, 32–34). Vadinasi, Jokūbas ir Jonas suprato ne tik tai, kad Jėzus juos veda kryžiaus keliu, bet ir suvokė, jog šis kelias atsiveria į Prisikėlimą.
Pabaigoje yra ne mirtis, bet gyvenimas: „po trijų dienų jis prisikels“ (Mk 10, 34). Be to, Jėzus ne tik pažadėjo mokiniams, kurie viską paliko, šimteriopą atlygį (kartu su persekiojimais) jau dabar, bet ir amžinąjį gyvenimą būsimajame pasaulyje (Mk 10, 30), ir netgi galimybę sėdėti dvylikoje sostų, šalia Žmogaus Sūnaus šlovės sosto, ir teisti dvylika Izraelio giminių (Mt 19, 28).
Jokūbui ir Jonui nėra svarbiausia gauti garbingiausias vietas Dievo Karalystėje. Sėdėti Jėzaus dešinėje ir kairėje, vadinasi, įsitraukti į Kristaus išganymo veiklą. Tad jiems svarbiausia būti kartu su Jėzumi, tapti jo likimo dalininkais: dalyvauti ne tik jo kančioje, bet taip pat ir jo garbėje.
Nors galbūt gerai ir nesupranta, ką tai reiškia, jie vis dėlto yra pasirengę sumokėti reikiamą kainą – gerti tą pačią taurę, kurią turės gerti Jėzus, ir panirti kartu su juo į mirties vandenų gelmes, kurių neišvengia nė vienas žmogus, tam, kad kartu su juo iš ten ir pakiltų (graikiškas žodis „baptizô“ reiškia „panardinimas“, o lietuviškai verčiamas žodžiu „krikštas“).
Jėzus patvirtina, jog Zebediejaus sūnūs gers jo taurę ir priims jo krikštą, t. y. taps kankiniais. Mes žinome apie Jokūbo kankinystę 44 m. po Kr. iš Apaštalų darbų (12, 2), tačiau nei Naujajame Testamente, nei Bažnyčios tradicijoje nėra patvirtintas apaštalo Jono nukankinimas už tai, kad jis priklausė Kristui.
Ir vis dėlto Jėzus nesuklydo dėl Jono dalies. Evangelijoje pagal Joną sakoma: „Regėjusis tai paliudijo, ir jo liudijimas teisingas“ (19, 35). Graikiškas žodis „martyrìa“ gali reikšti ir liudijimą, ir kankinystę. Vadinasi, dalyvaujama Kristaus likime ne tik praliejant savo kraują dėl jo, bet ir liudijant tiesą apie Kristų.
Krikščionio pašaukimas – būti Dievo, kuris dalijasi Jėzaus asmenyje savo gyvenimu su žmonėmis, gailestingumo liudytoju. Svarbiausia ne ieškoti kankinystės, kraujo krikšto, bet ieškoti ištikimybės liudijimui, kurio nešėjais tapome per vandens krikštą.
