Žiema su sniegu, pavasaris be vėjo

Per kovido žiemą 2020-2021 m. paaiškėjo žalio kurso netvarumas. ES ekonomikos lokomotyve Vokietijoje normaliai pasnigo (nors žiema buvo šiltesnė, nei paskutinio dešimtmečio vidurkis) ir saulės baterijų generacija labai sumenko ( 2020 pirmą pusmetį jos tiekė 11.4 proc. visos energijos Vokietijai). Po to sekė nevėjuotas pusmetis, nors pagal klimato kaitos apokalipses turi siautėti vėtros. Jei 2020 pirmą pusmetį vėjo jėgainės tiekdavo 30.6 proc. energijos, tai 2021 m. jų produkcijos apimtis Vokietijoje sumažėjo penktadaliu. Atsigaunanti pramonė pajuto artėjantį energijos badą.

Dabar prieš žiemą visos ES saugyklos, kartu sudėjus, yra užpildytos 75 proc. Norma šiuo metų laiku yra 90 proc. Pavertus skirtumą kubais, trūksta 100 mlrd. m3 gamtinių dujų visai Europai.

Kyla klausimas, kodėl skirtumas neužpildytas palaipsniui, nuo pavasario? Todėl, kad politinė ES dienotvarkė yra priešinga realiems energijos poreikiams. Išsikėlusi tikslą iki 2050 m. sumažinti CO2 emisiją iki nulio, Europa drauge su JAV drastiškai sumažino investicijas į fosilinį kurą nuo 120 mlrd USD 2015 m. iki 60 mlrd. USD 2021 m. Šitą tendenciją užfiksavo ir pasauliniai suskystintų gamtinių dujų tiekėjai.

SGD terminalai yra ilgalaikiai projektai, o ES politikai skelbia, kad po 20 metų Europai dujų nereikės. Nereikės, galvoja tiekėjai – žiūrime į kitas rinkas.

SGD terminalai yra ilgalaikiai projektai, o ES politikai skelbia, kad po 20 metų Europai dujų nereikės. Nereikės, galvoja tiekėjai – žiūrime į kitas rinkas. Apie 70 proc SGD nuperka vartotojai pietryčių Azijoje, ir moka jie daugiau už Europą. Todėl, girdėdami netylančius pažadus ES atsisakyti iškastinio kuro, tiekėjai šitoje pasaulio dalyje nustojo matyti perspektyvią rinką ir dabar, kai europiečiai staiga užsimanė 100 mlrd m3, vienkartinis pageidavimas didelio susidomėjimo nesukėlė. Per daug brangu paleisti naujus pajėgumus vienam rudeniui, o paklausa gera ir be ES.

Kinijoje gęsta šviesos

Kinijai prisijungus prie Paryžiaus klimato kaitos susitarimo, ji sumažino investicijas į anglies pramonę ir ėmėsi smarkiai remti saulės bei vėjo energetiką. Šalyje du trečdalius energijos pagamina anglimi kūrenamos šiluminės elektrinės, ir apie 90 proc. reikalingos anglies iškasama Kinijoje. Pekinas spaudė provincijų valdžias modernėti ir nesiorientuoti į anglį.

Kai vėl užsivedė Kinijos ekonomikos variklis, energijos suvartojimas išaugo 14 proc., o anglies gavyba – tik 4 proc. Ėmė trūkti elektros, valdžia įsakė išjunginėti ne tik didžiausias vartotojas metalurgijos ar cemento įmones, bet ir riboti tiekimą gyventojams kai kuriose provincijose.

Šiemet kelias šachtas užliejo potvyniai, o dar keliose didelėse šachtose įvyko avarijos. Kai vėl užsivedė Kinijos ekonomikos variklis, energijos suvartojimas išaugo 14 proc., o anglies gavyba – tik 4 proc. Ėmė trūkti elektros, valdžia įsakė išjunginėti ne tik didžiausias vartotojas metalurgijos ar cemento įmones, bet ir riboti tiekimą gyventojams kai kuriose provincijose. Į pasaulį pasiųsti pirkėjai su partine užduotimi trūks plyš pripirkti anglių ir SGD. Pinigų Kinija turi.

Roterdame ateities sandoriai angliai nuo 80 USD/t rugsėjį pakilo iki 230 USD/t spalį.

Rusijos žaidimai

Europai besidairant dujų, Rusija rugsėjį paskelbė, kad tiekimo nedidins, tik vykdys ilgalaikius kontraktus, nes Gazpromas pirmiausiai turi užpildyti Rusijos dujų saugyklas. Kyla abejonių dėl tokio pasiaiškinimo. Tie kontraktai vykdomi už 270USD/1000m3 kainą, o dabar verslo subjektas Gazpromas atsisako uždirbti iš kolosalių spotinių kainų, viršijančių 1000USD/1000m3. Panašiau, kad jis eilinį kartą veikia kaip Kremliaus ginklas.

Tai įžūlus trečiojo ES energetikos paketo apeidinėjimas, nes jis neleidžia monopolizuoti ir gavybos, ir tiekimo. Pats metas pagąsdinti Europą, kad ji sušals, jei laikysis įsikibusi teisės viršenybės ir neatvers vartų išganingoms rusiškoms dujoms.

Juk tik ką per vargus baigtas Šiaurės srautas-2. Jo laukia sertifikavimas ir patikra, ar modelis neprieštarauja ES teisei. Vokietija vertinimą turi skelbti sausio 8 d. Nežinia, koks jis bus, nes dujotiekio operatorius yra Šveicarijoje registruota įmonė „NS-2 AG“, kuri priklauso tam pačiam Gazpromui. Tai įžūlus trečiojo ES energetikos paketo apeidinėjimas, nes jis neleidžia monopolizuoti ir gavybos, ir tiekimo. Pats metas pagąsdinti Europą, kad ji sušals, jei laikysis įsikibusi teisės viršenybės ir neatvers vartų išganingoms rusiškoms dujoms.

Dujų trūkumą bando amortizuoti Norvegija, laikinai pamirštanti žaliąjį kursą ir didinanti gamybą.

Pirma kentės rinkėjai, o paskui – politikai

Kylančios kainos varo į bankrotą daugybę gamintojų. Lietuvoje sustojo „Azotas“. Nebėra jo mokesčių į biudžetą, nebėra darbo tūkstančiams su juo tiesiogiai ir netiesiogiai susijusių žmonių. Dėl dujų kainos brangs trąšos visame pasaulyje, jų trūks, ir tai kirs tiesiai per maisto kainas.

Rugsėjį Jungtinės Karalystės vyriausybė nutarė paremti trąšų gamintoją „CF Fertilisers“, kad bent viena jų gamykla dirbtų ir toliau gamintų CO2, reikalingą gėrimų pramonei ir šviežios mėsos konservavimui.

Nežiūrint akivaizdžios klaidos, kad klimato kaitos religija ES užgožė strateginius energijos poreikio skaičiavimus, iš aukštų Briuselio pareigūnų ir toliau girdisi išvados, priešingos sveikam protui: esą reikia dar labiau investuoti į atsinaujinančius šaltinius.

Per ilgus amžius kurtą europietišką gyvenimo kokybę siūloma aukoti per vienos kartos gyvenimą dėl kilnaus tikslo atsisakyti CO2 emisijos.

Visuotinai kylančios kainos tiesiogiai nejaudina politikų nei aukštų biurokratų dėl jų gerovės pablogėjimo, nes jie yra gerai apmokami ir išgyvens. Pirmiausiai nukentės verslai ir mažiau pasiturintys. Norinčios išlikti kompanijos bus priverstos kelti produkcijos ir paslaugų kainas. Per ilgus amžius kurtą europietišką gyvenimo kokybę siūloma aukoti per vienos kartos gyvenimą dėl kilnaus tikslo atsisakyti CO2 emisijos.

Pirmoji kregždė prieš žalią kursą buvo „Geltonųjų liemenių“ judėjimas, prasidėjęs nuo to, kad Prancūzijos prezidentas Emanuelis Macronas paskelbė didinantis akcizą už dyzelinį kurą – juk balti rankogaliai traktorių nei sunkvežimių nevairuoja, o pabrangusius produktus jie vis tiek įpirktų. Po kilusios protestų bangos Macronas savo idėjos atsisakė.

Tik tada, kai smunkantis pragyvenimo lygis sukels didžiosios rinkėjų dalies pasipiktinimą, politikai pažvelgs į juos iš savo viskuo aprūpinto laivo, plaukiančio žaliuoju kursu.