Kaip sako teisininkai, tai teisėta, bet vargu ar teisinga. Visgi nepanašu, kad šiam žmogui bent plaukas nukris nuo galvos. O kaip simbolis jis gali būti – prieš keletą metų eiliniam kuriai nors ministerijai pavaldžios įstaigos direktoriui net į galvą neateitų mokėti tokius atlyginimus, nes tada puikiai suprato, kad po pirmojo mokėjimo jo karjera būtų pasibaigusi. Dabar neliko nei baimės, nei atsakomybės, nei noro ką nors pakeisti valstybėje.
Norisi tiesiog kaip nors ir kuo greičiau gauti naudos. Nesvarbu, kokia kaina. Tai tarsi griūvančios valstybės valdymo sistemos artefaktas. Tiesa, dėl šio griuvimo kaltas ne tik „darbas iš namų“. Per praeitą kadenciją buvo keičiami teisės aktai, kad, kaip plaka pikti liežuviai, būtų galima įdarbinti daug į pensiją išėjusių statutinių pareigūnų, norinčių gerų pareigų valstybės tarnyboje. Šie visai nenorėjo pradėti nuo 800 eurų mėnesinės algos, ir dabar direktorius gali savo nuožiūra gerokai išauginti atlyginimus, ko nebuvo galima esant ankstesnei sistemai. Pati valstybės valdymo sistema ir struktūra tampa ligota.
Kartu daugybė viešųjų pirkimų kvepia ne tik nesuvokiamomis kainomis, bet ir sveiku protu nesuprantamu jų reikalingumu. Nuo nacionalinio stadiono statybų ir daugybės įvairių studijų ir studijėlių rašymo už milžiniškus pinigus ar koncertinos pirkimo, kaip teigia žiniasklaida, dvigubai brangiau nei rinkoje. Kaip ir nutilusi „dingusių vagonų su prekėmis, skirtomis pandemijai valdyti“, istorija.
Toks požiūris atsispindi visur. Pavyzdžiui, biudžetas. Kitąmet planuojami didesni minimalūs atlyginimai ir gausesnės mokesčių lengvatos uždirbantiems mažiausiai, sparčiau, nei numatyta įstatyme, būtų keliamos pensijos, o jokių naujų mokesčių įvesti neplanuojama. Nepaisant to, valstybės biudžetas kitąmet planuojamas kuklesnis nei šiemet, nes nebereikės tiek su pandemija susijusių išlaidų, naują projektą pristato Finansų ministerija.
Žinote, kas trikdo? Ne, ne biudžeto deficitas 3,1 proc., ne brangi energetika ir didesnė infliacija. Trikdo tai, kad biudžete praktiškai nėra nieko apie pačią valstybę ir pokyčius joje. Kur jau kelinta kadencija įstrigusi švietimo reforma? Ne pamaigymai, bet normali sveikatos priežiūros pertvarka? Valstybės valdymo reforma? Konkrečios reformos su aiškiais tikslais ir prerogatyvom. Ciniška, bet jas kaip tik buvo galima daryti tada, kai buvo daug pandeminių pinigų ir jais užpylinėjom viską, ką tik galima. Pylėme tiek, kad dabar jau baigiame paskęsti infliacijoje. Čia ne lietuviška problema, bet buvo galima tuo pasinaudoti.
Kažką pasakojame apie gerovės valstybę, tačiau iki šiol nesugebėjome rišliai paaiškinti, ko ir kaip sieksime.
Viešojo sektoriaus darbuotojų pareiginės algos bazinis dydis augs 4 eurais, tam reikės 86,1 mln. eurų. Išlaikant kvalifikuoto darbo užmokesčio atotrūkį nuo minimalios mėnesinės algos (MMA), mažiems koeficientams padidinti biudžetinėse įstaigose bus skirta 27,6 mln. eurų.
Vidutiniškai atlyginimas padidės keliolika eurų į rankas. Pavadinti tai valstybės valdymo reforma ir šuoliu į gerovės valstybę klaviatūra neapsiverčia. Tuo labiau kad infliacija šiuos keliolika eurų pavers menkaverčiais spalvotais popierėliais.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija svarsto, ką daryti su tais bedarbiais, kurie registruojasi Užimtumo tarnyboje, nors ir neturi realių paskatų dirbti. Porą kartų atsisakę siūlomo darbo, jie liktų už šios sistemos borto.
„Kalbant apie Užimtumo tarnyboje užregistruotus žmones, tik apie 50 proc. tų žmonių gauna kokias nors išmokas – ar tai būtų nedarbo socialinio draudimo išmoka, ar socialinė parama. Visi kiti negauna nieko.
Vadinasi, jie užregistruoti Užimtumo tarnyboje dėl to, kad pirmojo karantino metu buvo dosnios 200 eurų išmokos, arba yra kitų paskatų tiesiog registruotis į Užimtumo tarnybą, nebūtinai turint realių paskatų dirbti“, – pirmadienį per spaudos konferenciją Vyriausybėje sakė socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė.
Ministrės nuomone, iš Užimtumo tarnybos pusės reikia dėti kiek įmanoma daugiau paskatų įdarbinti ir aktyvinti tuos žmones, kurie dabar gauna nedarbo socialinį draudimą, yra neseniai atleisti iš darbo ir gali gauti antrą galimybę dirbti.
Tačiau niekas nedrįsta pasakyti, kodėl taip nutiko, kad žmonės tiesiog nebeeina dirbti. Kas pasikeitė? Niekam nereikia pinigų ar tiesiog siūlomi pinigai per maži ir iš jų negalima oriai gyventi? Galbūt keičiasi visuomenės struktūra ir šeimoje užtenka vieno dirbančio, o kitas sėkmingai rūpinasi šeima ir vaikais bei juos vežioja po mokyklas ir būrelius. Kad ir kaip suktum, tačiau iš kaimo į rajono centrą paspirtuku neprilakstysi.
Pamenate, kaip dar visai neseniai džiaugėmės, kad į Lietuvą grįžta vis daugiau emigrantų, ir netgi atsirado viltis, kad įvyks lūžis.
Tačiau paskutinė statistika nebeguodžia. Laikai, kai emigrantai veržėsi tėviškėn, panašu, jau praeityje.
Gimstamumas per metus sumažėjo dešimtadaliu, ketvirtadaliu išaugo mirčių skaičius, rodo skelbiami Statistikos departamento duomenys.
Lyginant su pernai rugsėju, emigracija išaugo apie 40 proc., atvykstančių sumažėjo beveik dešimtadaliu. Bendras gyventojų skaičius per mėnesį sumažėjo 2 245, jų skaičius spalio pradžioje Lietuvoje siekė 2 780 427.
Kodėl atsakymo nėra ir niekas jo neieško, nors nuo šių procesų, o ne nuo 100 eurų besiskiepijantiems pensininkams priklausys mūsų gyvenimas artimiausius dešimtmečius. Kol kas taip ir liekame šalis, kur greitai bus galima uždėti ženklą „valstybė su negalia“, nes viskas, ką sugebame nuveikti, tai laikytis ES direktyvų.
Beje, netyčia į akis krito įdomus Registrų centro skaičius: per metus pigo vienintelė turto grupė – nauji butai Vilniuje. Metinis vidutinių kainų mažėjimas siekė 6,9 proc., iki 1755 Eur/kv. m.
