Žilos galvos pritariamai linksi – degs visi tie nedorėliai pragare, oi degs. Juk buvo pasakyta – mes neturime ginklų, mus saugo šventoji apvaizda ir kryžiai. Kaip buvo pradžioje, dabar ir visados, ir per amžius.
Gerieji žmonės skirstosi po namus. Nuraminę nerimo kirminą ir atgavę viltį. Jie nesiskiepys. Nesusigundys šimtu eurų, nei trisdešimčia sidabrinių. Kai kurie iš jų nepasirodys kito sekmadienio mišiose. Statistikos departamento naujų ligos atvejų suvestinė pasipildys naujais atvejais. Vadinasi, tokia buvo Aukščiausiojo valia.
Pirmadienio vakaras Marijos žemėje. Sostinės centrinės ligoninės prieigos primena tarptautinį oro uostą. Tik vietoj taksi virtinės prie durų rikiuojasi greitosios pagalbos automobiliai. Nusiplūkęs personalas bejėgius kūnus guldo ant vežimėlių, kurie vienas po kito rieda pro plačias priėmimo skyriaus duris. Užregistruos, paguldys į palatą, prijungs deguonį. O toliau – kaip kam pasiseks. Vienus pažymės kaip vis dar kovojančius dėl gyvybės, kiti atsidurs toje statistikoje, pagal kurią Marijos žemė Mirties žaidynėse narsiai kovoja dėl medalių. Viskas Aukščiausiojo valioje.
Ir išties, mūsų planetą iš aukštai stebi budri akis. Ne Dievas, tūkstančiai dirbtinių palydovų, kuriuos kažkas pagamino ir nuskraidino į orbitą. Kažkurioje kosmoso kapsulėje turėtų būti ir Lietuvos Trispalvė, tačiau tai visiškai nieko nereiškia šiame mokslo atradimų, medicinos proveržių, skaitmeninių revoliucijų ir kitos pažangos epochoje. XXI amžiuje kai kuriems žmonėms vis dar reikia rinktis mažose uždarose erdvėse, kur vyrai juodais drabužiais geria Dievo kraują ir ragauja jo kūną, kad išganytų paklydusias sielas.
Tie, kurie bijo ateiti ir užsikrėsti, yra silpno tikėjimo. Taip neseniai pareiškė Kosmas. Kas jis toks? Ką, nežinote? Tai – vienas iškiliausių Graikijos dvasininkų. Kosmas žino, Kosmas sako: „Dievas neleis tau užsikrėsti. Bažnyčia yra šventa vieta“. Ir žmonės juo tiki. Nes valstybės – laikinos. Jo kuriasi ir žlunga, vyriausybės krenta kaip lapai, o tai Bažnyčia – kas kita. Ji gyvuoja jau tūkstančius metų. Atsilaikė per karus, marus, badmečius. Nepaliks nelaimėje ir dabar.
Todėl jei Kosmas sako, kad virusas neplinta per šventąją Komuniją, vadinasi, taip ir yra. Aukščiausiojo galia dezinfekuoja tikinčiųjų seiles, bet eretikai to nesupras. Todėl tie netikėliai graikų dvasininkai, mėginę naudoti vienkartinius įrankius, buvo nušalinti. Gavo, ko nusipelnę.
„Visa tai atrodo keistai, nes juk žmonija seniai draugauja su skiepais“. Kas tai pasakė: Šimonytė? Kasiulevičius? Gal Sorošas? Ne, broliai ir sesės tikėjime. Tai – popiežiaus Pranciškaus atsakymas šį rudenį reporteriams pakeliui iš Slovakijos į Romą.
Pats seniai pasiskiepijęs, Šventasis tėvas kiekviena proga ragina tikinčiuosius pasielgti taip pat – dėl savęs ir kitų. Vatikane po dvi ar tris vakcinas yra gavę visi, kuriems leidžia sveikata. Nejaugi šėtonas prasibrovė į pačią Bažnyčios širdį? Ar taip galvoja klebonai, pučiantys miglą į savo parapijiečių akis?
Tame pačiame pokalbyje popiežius prisiminė vieną kardinolą, atkakliai raginusį visus nesiskiepyti ir atsidūrusį Covid-19 palatos reanimacijoje. Likimo ironija šį atvejį pavadinęs Bažnyčios vadovas neįvardijo dvasininko, bet visiems aišku, apie ką jis kalbėjo. Tai – Jungtinių Valstijų kardinolas, 73 metų Raymondas Burke, turėjęs progą įsitikinti mokslo pažanga ir intubacijos efektyvumu po to, kai pats užsikrėtė koronavirusu.
Tokio amžiaus žmogus, atrodytų, jau turėtų būti sukaupęs gyvenimo išminties ir žinių bagažą. Gebėtų atskirti pelus nuo grūdų, pranašus nuo melagių. Tačiau tai – tik mitas. Iš tiesų nugyventi metai niekam nieko negarantuoja. Gyvenimo santaupas pensininkai telefoniniams sukčiams dalija taip pat lengvai, kaip patiki „gerai informuotų“ giminaičių paistalais apie pasaulinį farmacijos sąmokslą juos paženklinti ir sekti. Nunuodyti.
Kodėl Lietuva, kuri atrodo geriau nei vidutiniškai visuomenės skiepijimo ataskaitose, tuo pačiu metu fiksuoja tiek daug naujų atvejų ir mirčių? Į tai jau atsakyta medicinos specialistų. Esame pagyvenusių žmonių šalis. Maža to, esame ligotų pagyvenusių žmonių šalis.
Lyg to būtų negana – tai savo valdžia nebetikinčių, senų, ligotų, pamaldžių žmonių šalis. Tokioje valstybėje Bažnyčios ir dvasinių lyderių žodis dažnai yra lemiamas veiksnys, nusveriantis svarstykles į vieną ar į kitą pusę. Kol kas jos svyra senos damos su dalgiu naudai.
Ignoruodami ir Vatikano oficialią poziciją, ir patį popiežių, kurio vizito akimirkos dar neišblėsusios tikinčiųjų atmintyje, jie ciniškai žaidžia su savo patiklia žilagalve auditorija. Iš sakyklų ragina neįsileisti velnio, kurį šiais laikais atpažinsi iš balto chalato, medicininės kaukės ir švirkšto.
Kiti iš aukštų tribūnų kažką samprotauja apie perlenktas lazdas ir perteklinį žmonių gąsdinimą. Tai ką turėtų galvoti sutrikęs žmogus, kuriam štai tokius patarimus žarsto ne tik jo vaikai – šeimų maršo aktyvistai, bet ir klebonas, ir tie svarbūs žmonės sosto mieste? Aišku, ką jis galvoja. Bala nematė, nesiskiepysiu, imbiero su medumi išgersiu. Gal viskas bus gerai. Ne, nebus.
Mes šia prasme – ne unikalūs ir ne vieninteliai. Tai – velnio tarnų ganytojų veidais metas. Derliaus šventė, kurioje sielos šienaujamos šimtais tūkstančių. Per pirmąją pandemijos bangą daugybėje šalių maldos namai buvo uždaryti. Bažnyčioms vėl atvėrus duris, Jungtinėse Valstijose buvo atliktas ne vienas oficialus tyrimas, siekiant išsiaiškinti galimą pamaldų įtaką viruso plitimui bendruomenėse.
Išnagrinėta daugybė atvejų, apklausta tūkstančiai įvairių politinių pažiūrų tikinčiųjų. Duomenys nedviprasmiški: didelių protrūkių metu tokie susirinkimai efektyviai paskatina užkrato plitimą. Pernai kovą vieno katalikų bažnyčios choro repeticijų rezultatas – 87 proc. užsikrėtusiųjų, dvi mirtys. Nustatyta, kad per septynis pirmosios pandemijos bangos mėnesius lankiusieji pamaldas sirgo 11 proc. dažniau nei likusieji izoliacijoje.
Ko gero, lankantieji maldos namus per pandemiją buvo linkę aktyviau dalyvauti ir kituose socialiniuose veiksmuose, tačiau Covid-19 ir masinių susibūrimų mažose erdvėse faktas – nepaneigiamas. Svarbu ir tai, kad buvo tiriama aplinka, kuomet plito gerokai švelnesnė, pradinė viruso atmaina.
Uždaryti Dievo namus – drastiškas veiksmas. Žmogui reikia vietos nuraminti sielą, pabūti su savo mintimis, pasisemti jėgų. Todėl tai daug kur buvo sutikta priešiškai. Už pasekmes sumokėta gyvybėmis, bet tai – jau istorija.
Dabar svarbu išgelbėti tuos, kurie galėtų dar gyventi ilgai ir laimingai. Jei valstybės galvoms iš tiesų norėtųsi pasirūpinti to amžiaus neskiepytais piliečiais, galimybių pasų būtų reikalaujama ir prie bažnyčios durų. Būtent ten, o ne didelėse parduotuvėse ar sporto klubuose, vyksta šis makabriškas viruso dalybų šokis.
Bet ir to jau nepakaktų. Kažkas pagaliau turėtų įsakmiai paprašyti tų vyrų juodais drabužiais nebeagituoti iš sakyklų už parapijiečių teisę laisvai numirti. Nes pavasarį į jų mišias niekas nebeateis.
