Jėzus tarė: „Kam vadini mane geru? Niekas nėra geras, tik vienas Dievas. Žinai įsakymus: „Nežudyk, nesvetimauk, nevok, neteisingai neliudyk, neapgaudinėk, gerbk savo tėvą ir motiną.“ Tas atsakė: „Mokytojau, aš viso to laikausi nuo pat jaunystės.“
Jėzus meiliai pažvelgė į jį ir pasakė: „Vieno dalyko tau trūksta: eik parduok visa, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane.“ Po šitų žodžių tasai apniuko ir nusiminęs pasitraukė, nes turėjo daug turto.
Jėzus apsidairė ir prabilo į mokinius: „Kaip sunku turtingiems įeiti į Dievo Karalystę!“ Mokiniai buvo nustebinti jo žodžių. Tada Jėzus vėl jiems tarė: „Vaikeliai, kaip sunku patekti į Dievo Karalystę! Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui įeiti į Dievo Karalystę.“
Mokiniai dar labiau nustebo ir kalbėjosi: „Kas tada galės išsigelbėti?“ Jėzus pažvelgė į juos ir tarė: „Tai neįmanoma žmonėms, bet ne Dievui: Dievui viskas įmanoma.“ (Mk 10, 17–27)
Evangelijos teksto pradžioje pateikiamas Jėzaus ir vieno žmogaus – neturinčio vardo, nes simbolizuoja kiekvieną žmogų – susitikimas ir pokalbis apie amžinąjį gyvenimą.
Atkreipkime dėmesį į Jėzaus pasakymą, patikslinantį šio žmogaus ištartus žodžius: „Kam vadini mane geru? Niekas nėra geras, tik vienas Dievas“ (Mk 10, 18).
Kaip žinia, Jėzus yra tikras Dievas ir tikras žmogus, t. y. turi dvi prigimtis. Žmogaus gerumas (tobulumas ar prigimtis) yra riboti lyginant su Dievo gerumu (tobulumu ar prigimtimi).
Be to, Jėzus savo viešojo veikimo metu vengdavo vadintis Dievu ir kitus to drausdavo, nes jo dieviškumas pilnai bus atskleistas ir skelbiamas tik po jo mirties ir prisikėlimo.
Todėl Jėzus atsisako būti vadinamas „geru“ ir nukreipia šį žodį Dievop – viso gerumo šaltinį. Dievas – tas, kuris teikia amžinojo gyvenimo dovaną.
„Visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės, o nuteisinami dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo“ (Rom 3, 23–24).
Ir ši dovana pasiūloma kiekvienam žmogui, nes „Dievas trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti“ (1 Tim 2, 4).
