Prisiminkime: nelabai seniai, 2012 metų vasarą, minimali mėnesinė alga siekė 700 litų arba beveik 200 eurų. Bazinė pensija gal siekė 400 litų, o gal ir ne. Kažkas už tokius pinigus Lietuvoje kukliai pragyvendavo, kai kas ir už mažesnius.
Dabar įsivaizduokime komišką situaciją: 2012 metų vasarą kažkur Palangoje ar Druskininkuose prie ne itin prabangiai vilkinčių vyresnio amžiaus poilsiautojų prieina Lietuvos sveikatos ministras ir sako: „Duokite petį – sumokėsiu pusę minimalios algos. Arba dvi bazines pensijas“. Poilsiautojai pasitrina akis ir klausia: „Būtų gerai... Bet už ką?“ Ministras gūžteli pečiais, aiškina: „Už ką? Už tai, kad gyvi liktumėte... Nes pasaulyje siautėja pavojinga liga. Valstybė norėtų jus išgelbėti.“
Tiedu už porą bazinių pensijų gyvenantieji greičiausiai pamanytų, kad ministras kvaištelėjo. Arba kėsinasi juos apgauti. Jie, be abejo, nuspręstų, kad turės iš savo kišenės kažką pirkti, gal vakciną. Ministras maldaujamai sudėtų rankas: „Ką jūs, vakcina nemokamai. Jums patogiu laiku. Gali net į namus atvažiuoti suleisti. Siūlau: pensija plius vakcina, plius pinigai“. Du lietuviai 2012 – ųjų vasarą pamanytų, kad čia kažkuris jų sapnuoja – arba jie, arba ministras. Galiausiai ministras atsiklauptų prieš du nelabai patiklius pensininkus ant kelių: „Būkite geri, imkite nemokamą vakciną, kuri jus išgelbės! Imkite pinigus – dvi bazines pensijas arba vieną minimalų atlyginimą per abu. Imkite! Dovanoju!“
Sunku atspėti, kaip prieš devynerius metus viskas būtų pasibaigę su ta trijule – dviem nepatikliais pensininkais ir pinigus už vakciną brukančiu ministru. Šiandien du nelabai patiklūs pensininkai tapo labai nepatikliais. Bazinė pensija padidėjo dvigubai. Pavojus numirti sulaukus tam tikro amžiaus – keleriopai.
Jeigu vos prieš pusantrų metų, kai vakcina nuo kovido atrodė išsigelbėjimas nuo mirties, bet nerealus ir negreitas, jeigu kas nors tada būtų papasakojęs, kad labai greitai atsiras idiotų, vietoje skiepų siūlančių grūdinimosi programas ir vaistažoles, kažin, ar būtume patikėję. Kas bus vėliau, po poros metų? Galimas daiktas, šios savaitės planas išmokėti 100 eurų nesiskiepijantiems atrodys juokingas. Nes už petį siūlys jau nebe 100 eurų, o pusę minimalios algos, kuri jau bus pasiekusi Graikijos arba Portugalijos MMA lygį.
Šįsyk Lietuva tikrai paklius į pasaulio žiniasklaidos akiratį. 100 eurų nenorintiems skiepytis nėra paskata skiepytis. Nėra smulki valstybės parama abejojantiems vakcinacija. Ne, tai yra ne kas kita, kaip oficialus antivakserio statuso pripažinimas. Ačiū, kad esate, antivakseriai! Valstybė jums už tai sumokės! Esame pirmoji tokia Europos Sąjungos valstybė, kuri tai padarė!
Kažin – mus pagirs ar nelabai? Pamatysime. O kol kas Niujorko ir finansų „taimsai“ giria Portugaliją. Labai netgi giria! Visai neseniai, sausio mėnesį, Lisabona buvo ties absoliutaus sveikatos sistemos paralyžiaus riba, maldavo kaimyninių šalių perimti kovidinius ligonius, nes ligoninės buvo perkimštos. Po Italijos tai buvo labiausiai pandemijos sugniuždyta Europos šalis. Dabar ji sėdi baruose, restoranuose, vakarais eina dainuoti fado: 98 proc. vyresnių kaip 12 metų jau paskiepyti!
Gal Portugalijos vyriausybė savo antivakseriams kažkiek mokėjo? O gal ten pas juos antivakserių nebuvo? Ir dar kiek buvo! Bet Lisabona, atsidūrusi šūde, padarė priešingai negu Vilnius: užuot prašiusi, maldavusi, nupirkusi, ji įsakė: vyksta karas, pirmyn visi skiepytis! Karo didvyriu tapo 190 cm ūgio povandeninių laivų laivyno admirolas Henrique Gouveia e Melo. Šalies vakcinavimo operaciją jis vykdė strategiškai – taip, tarsi tai būtų karinė operacija. Komunikacija su gyventojais buvo kariška, vakcinavimo strategija buvo kariška. Viskas labai paprasta, suprantama: valstybės priešas, žudikas yra virusas. Tu su juo ar prieš jį? Tu – už valstybę ar prieš valstybę?
Ši portugalų admirolo militarinio pobūdžio komunikacija buvo absoliučiai depolitizuota, išvalyta nuo politikos. Kai pandemiją bando suvaldyti politikai, virusas tampa politika. Ginčai, kontekstai, diskusijos, pritariantys, nepritariantys, neigiantys. Pabandyk pasiginčyti su kariškiu, kuris vilki uniformą ir davė priesaiką valstybei. Jis vykdo pareigą – ginti šalį nuo priešo, o visa kita jo nedomina.
Panašiai kaip ir Portugalijoje pandemijos suvaldymo operacija vyko Italijoje. Jokiai partijai neatstovaujantis premjeras Mario Draghi karo su virusu vadu paskyrė kalnų artilerijos brigados generolą Francesco Figliuolo. Kai vyriausybės posėdžiuose greta elegantiškais kostiumais, suknelėmis vilkinčių politikų ir politikių atsidūrė maskuojančia lauko uniforma „pasipuošęs“ armijos generolas, debatų dėl pandemijos registras gerokai pasikeitė. Mažiau retorikos, emocijų, sofizmų, daugiau konkretumo, sprendimų, dalykiškumo.
Čia reikėtų pastebėti svarbų dalyką: vakcinavimo koordinatoriais kariškius paskyrę politikai niekaip ir jokiu būdu nesikišo į jų darbą, nekvietė ant kilimo, nepatarinėjo, kaip geriau, neauklėjo. Silpna Portugalijos socialistų vyriausybė stebėjo charizmatiško admirolo ėjimą prieš antivakserius ir nesikišo. Italijoje armijos generolą rėmė premjeras ir prezidentas. „Skiepytis – kiekvieno piliečio moralinė pareiga“, – nuolat, nepavargdamas vakserių ir antivakserių Italijai visais įmanomais kanalais skelbė šios šalies prezidentas.
Moralinė pareiga... Ar tai tušti žodžiai? Ne. Nes už moralinės pareigos atlikimą valstybė nemoka. Ji apeliuoja į piliečių pilietiškumą. Padėkoja už atliktą pareigą. Bet nemoka.
Prezidentas Nausėda taip pat retsykiais siūlė gyventojams skiepytis. Na, bet – taip techniškai, kad ramiau būtų. Bet kažin, ar tai moralinis imperatyvas. Greičiau „orientacinis dydis, kuris yra ne politinis, o pagrįstas tam tikromis specialistų rekomendacijomis“. Tik tiek, diskusijoms pagilinti.
Galiausiai, atrodo, mes galutinai pasimetėme: kas yra pareiga, o kas anarchinė, antivalstybinė psichozė. Už ką mokėti, už ką bausti. Kam mokėti 100 eurų, iš ko 100 eurų atimti. Šimonytės vyriausybė niekaip neapsisprendžia dėl savo egzistencijos tikslo: patikti visiems, įskaitant ir tuos, kuriems nėra vilčių patikti? Ar išgelbėti valstybę?
Įžūliai drąsaus 190 cm ūgio admirolo nėra.
Post scriptum: jeigu būčiau premjeras, daryčiau rokiruotę tuoj pat, nedelsdamas: Arūną Dulkį skirčiau užsienio reikalų ministru. O Gabrielių Landsbergį – sveikatos ministru.
