Amerikiečiai baisiai susirūpino, kaip „Facebook“ ir kiti socialiniai tinklai veikia paauglius. Tik paauglių ten jau seniai neliko. Maždaug tada, kai paskyras susikūrė jų tėvai ir seneliai, jaunimas dar kurį laiką bandė nuo jų slėptis uždarose grupėse ar tiesiog apribodamas savo įrašų auditoriją, o paskui spruko į „TikTok“, „Snapchat“ ir kitus vyresniųjų kartų dar nepamėgtus tinklus. Nes kam gi galėtų patikti, kai į bendraamžių diskusiją po jūsų nuotrauka iš audringo vakarėlio įsiveržia mama su kačiukų, gėlyčių ir saulėlydžių vaizdais savo profilyje – nei užbaninsi, nei mandagiai paprašysi bent jau straksinčių šuniukų animacijų komentaruose nedėti ir gramatines klaidas išsitaisyti.
Lietuvoje (ir ne tik čia) „Facebook“ jau senokai tapo mano kartos – penkiasdešimtmečių ir vyresnių – bendravimo centru. Todėl pirmiausia reikėtų kalbėti apie poveikį, kurį šis socialinis tinklas padarė mums.
Karta, kuriai šiemet sukako 50 metų, mokyklą baigė Baltijos kelio metais, studijavo per Sausio įvykius, o kritiškai vertinti viską, ką perskaitė kažkur internete, mokėsi savarankiškai klysdama ir klaidindama kitus. Nemaža dalis už mus vyresnių lietuvių, net jeigu turėjo biure ant sienos pasikabinę kažkokių pigių informacinio raštingumo kursų baigimo pažymėjimą, tai ten išmoko tik pasitikrinti elektroninį paštą, sukurti ir išsaugoti „MS Word“ dokumentą ir gal dar įžengti pro elektroninius valdžios vartus. Kritinio mąstymo į galvas niekas neinstaliavo, o tais laikais, kai jie studijavo, per daug klausimų uždavinėjančius disidentus prievarta uždarydavo į psichiatrines ligonines ir paversdavo į aplinką nereaguojančiomis daržovėmis.
2020 m. pradžioje prasidėjusi pandemija pakeitė mūsų bendravimo būdus iš esmės. Visos Užkampiškių seniūnijos Niekam nereikalingų paslaugų skyriaus vyr. specialistės išsiųstos namo dirbti nuotoliniu būdu. O pensininkui Petrui iš Purvabrydžių gyvenvietės vaikai vietoje mygtukinio „Nokia 3310“ nupirko kinišką išmanųjį, sukūrė „Facebook“ paskyrą, išmokė ją įsijungti ir atsakyti į „Messenger“ žinutes.
Būtent tada tūkstančiai tokių Petrų ir Jonų pakliuvo į „Facebook“ algoritmų pinkles. Užteko kelis kartus paspausti „patinka“ prie neva sensacingą informaciją apie kirminus kaukėse ir abortų liekanas skiepuose skelbiančių nuorodų, neatmesti kvietimų į visas vaikus, miškus, šuniukus ir šeimas ginančias grupes ir Petro internetinis langas į pasaulį susiaurėjo iki sąmokslo teorijų bei melagienų sąvartyno.
Tik tai įvyko ne iš karto, o pamažu, pačiam „Facebook“ vartotojui nė nejaučiant, kad keičiasi ne pasaulis, o tik jam rodoma informacija filtruojama pagal jo domėjimosi sritis. Tinklas padeda atrasti jums panašiai pasaulį matančius virtualius draugus ir netrukus atsiduriate bendraminčių būryje, maitinančių vienas kitą vis labiau radikalizuojančia informacija.
Vis mažiau pasitikite televizijos žinių laidose skelbiama oficialia informacija, atsakingų naujienų portalų antraštėmis, nes visi jūsų virtualūs draugai nė neabejoja, esą „sisteminė“ žiniasklaida slepia nuo mūsų tiesą apie virusą ir meluoja apie skiepus.
Netikiu, kad socialinių tinklų valdytojai iki šiol nepamatė, kaip jų sukurti verslai veikia pasaulį. Po Donaldo Trumpo išrinkimo JAV prezidentu ir Brexito atlikti tyrimai atskleidė ne tik Rusijos trolių fabrikų pastangas radikalizuoti, skaldyti ir valdyti Vakarų visuomenes. Pats socialinių tinklų veikimo principas, „Facebook“ mums rodomo naujienų srauto atrankos algoritmai skatina radikalizaciją.
O fragmentiškos pastangos blokuoti tinklo taisykles pažeidžiančias aktyviausių trolių ir šimtais tūkstančių kasdien sukuriamų botų paskyras buvo labiau panašios į turinio priežiūros imitavimą, bandant apginti nuo aštrėjančios kritikos neįtikėtinai pelningą „Facebook“ verslo modelį.
Jei į anglų kalba kuriamą visuomenei žalingą turinį ir melagienų sklaidą „Facebook“ dar kažkiek kreipė dėmesį, tai tokios šalys kaip Lietuva išvis buvo paliktos dirbtinio intelekto algoritmų, nesugebančių atpažinti iš tiesų pavojingos veiklos, bet lengvai blokuojančių už sarkazmą ir ironiją, valiai.
Ne tik ir ne tiek paaugliai, minimi „Wall Street Journal“ paviešintuose „Facebook“ dokumentuose bei tyrimuose, o pandemijos metu internetą atradę senoliai tapo tikrosiomis socialinių tinklų aukomis. Nes būtent Feisbuke, o ne Veisiejų turguje ar eilėje prie šeimos gydytojo kabineto, jie pateko į antivakserių pinkles. O dabar, plintant viruso „Delta“ atmainai, užpildo ligoninių reanimacijos skyrius ir lavonines. Ar ramiai miegate, pone Markai Zuckerbergai? Neskiepyti senukai lavonmaišiuose nesisapnuoja?
Nepavydėkime Vyriausybės siūlomų 100 eurų už skiepą 75-mečiams senoliams, kad tik mažiau jų papildytų kraupią kasdienių mirčių statistiką.
Uždirbantiems vilnietiškas algas galbūt atrodo, kad tokia pinigų suma nieko nereiškia, bet 300 eurų pensiją gaunančiam žmogui šildymo sezono pradžioje ji gali tapti lemiama paskata neatsisakyti skiepo.
Tai – ne papirkimas, o kompensacija už tai, kad neapsaugojome jų nuo antivakserių propagandos ir melo. Už tai, kad visiškai apleidome suaugusiųjų švietimą, šeimos gydytoją iš patariančio ir konsultuojančio bičiulio padarėme nosies iš e-sveikatos neiškišančiu biurokratu, o šamanams, užkalbėtojams ir homeopatams suteikėme galimybę teisėtai mulkinti lengvatikius.
