Senovės graikų kalboje žodis utopos turėjo dvi reikšmes. Pirmoji – gera vieta, antroji – vieta, kurios negali būti. Daugiausia prie šio termino išpopuliarėjimo ir dažno jo vartojimo dabarties kalboje prisidėjo anglų filosofas, teisininkas seras Thomas More‘as, XVI amžiaus pradžioje parašęs kūrinį apie salą, kurioje gyvena ideali visuomenė, neskaldoma karų ir nekankinama tironijos.
Iki šių dienų utopijos terminas dažniausiai siejamas būtent su idealiai sukonstruotos valstybės, visuomenės ar sistemos vaizdiniu. Tiesa, šalia utopijų dažnai žengia ir distopijos žanras, kuris dabartyje populiarumu jau netgi pralenkė pirmąjį.
Distopijos, kaip blogiausio galimo ateities scenarijaus, antiidealo naratyvais žymiausi George‘as Orwellas (jo „1984-aisiais“ šiomis dienomis gąsdinasi tiek liberalai, tiek jų oponentai), Aldousas Huxley ar Karelas Čapekas. Filosofas Jeremy Benthamas buvo pasiūlęs ir kakotopijos terminą, kurį vartojo rašytojas Anthony Burgessas, išgarsėjęs „Prisukamu apelsinu“.
Bet čia sustokime ties terminologijos aiškinimu ir paklauskime, o kuo svarbi utopijos sąvoka šios savaitės feisbuko skandalų fone?
Feisbuko kūrėju save tituluojantis Markas Zuckerbergas ne kartą pabrėžė, kad šis socialinių tinklų projektas gimė kaip idėja sukurti komunikacinę platformą, sujungsiančią visą pasaulį. „Feisbukas nebuvo sukurtas kaip kompanija. Jis buvo sukurtas, kad įgyvendintų socialinę misiją – padarytų pasaulį atvirą ir labiau suvienytų.“ „Mūsų tikslas yra ne sukurti platformą, o jas sujungti.“ „Aš bandau padaryti, kad pasaulis taptų atviresne vieta.“
Tokias ir panašias M. Zuckerbergo citatas galima rasti beveik visuose jo viešuose pasisakymuose. Tiesą sakant, tas pačias idėjas šią savaitę teisindamasis dėl buvusios darbuotojos Frances Haugen kaltinimų ir vėliau patirtų techninių nesklandumų jis kartojo ir vėl.
Feisbuko skeptikai, kritikai ar konkurentai yra linkę matyti jo įkūrėją kaip bekompromisį verslo pasaulio ryklį. Tam priežasčių suteikia ir pats M. Zuckerbergas, retkarčiais pasisvaidydamas tokiomis frazėmis kaip „judėk greitai ir laužyk dalykus; jei jų nesulaužai, nejudi pakankamai greitai“.
Bet iš tiesų platesnė pasakymų analizė ir gilesnis žvilgsnis pamažu atskleidžia, kad už savaime suprantamos verslo, pelno siekio pusės glūdi ir utopijos kūrėjas, vystytojas bei planuotojas. Ir tai gali būti žymiai blogesnė pusė nei ta, kuri gąsdina mus Volstrito vilko ciniškumu.
Feisbukas kuriamas ne tik kaip komunikacijos, bet ir kaip socialumo utopija. Idealiu atveju tai turėtų būti visus pasaulio žmones sujungianti, vienodą raišką ir vienodą informacijos pasiekiamumą užtikrinanti erdvė. Totalinis polilogas. Visų pašnekesys su visais.
Mes, savanoriškai dalyvaujantys šiame socialiniame eksperimente, besidalinantys savo duomenimis ir informacija, emocijomis ir įžvalgomis, nesame tokie naivūs ir suvokiame, kad ne tik platforma yra priklausoma nuo mūsų dalyvavimo, bet ir mes esame priklausomi nuo platformos sėkmės bei galios sujungti kaip įmanoma daugiau žmonių, verslų, informacinių kanalų.
Kita vertus, mūsų individualus kritiškumas, bandymas išlaikyti kritinę distanciją, reflektuoti procesą kasdien slopinamas ne tik psichologiškai pagaulios sistemos, bet ir vis labiau augančios neišvengiamybės.
Tai akivaizdžiai parodė pirmadienį ištikęs „Facebook“ ir jam priklausančių programėlių „Messenger“, „Instagram“ blackout‘as. Šalia besipiktinančių ar nuolat junginėjančių, bandančių iš naujo atidaryti svetainės langą buvo daug tokių, kurie nuoširdžiai džiaugėsi ir kalbėjo apie poilsį nuo privalomybės dalyvauti socialinių tinklų interakcijose.
F. Haugen atskleidė, kad feisbukas, padedamas naujienų srautą diktuojančio algoritmo, iškelia labiau konfliktiškas, daugiau emocijų keliančias ir visuomenę poliarizuojančias žinutes. Iš esmės mes esame nuolat dirginami, kad pasireikštų stipresnė reakcija, aktyvesnis dalyvavimas, gausesni pasisakymai.
Būtent todėl socialinių tinklų narystė tampa nebe smagiu žaidimu, kuriame visada žinai savo distanciją su tikrove, o pačios tikrovės keitimo priemone. Intensyvumas socialiniuose tinkluose ima daryti įtaką ir tikrovėje vykstantiems procesams ar mūsų elgesiui. Socialinių tinklų nuovargis tampa egzistenciniu nuovargiu, kad ir kiek kartotume sau, jog čia kitas pasaulis ir kitos jo taisyklės.
Ar tai reiškia, kad M. Zuckerbergas yra blogio genijus, demiurgas, manipuliuojantis mūsų jausmais ir emocijomis, siekdamas uždirbti papildomą milijardą? Žinoma, kad ne. Tai labiau panašu į utopijos kūrėją, kuris vis labiau mato, kaip jo utopijos vaizdinys tolsta, o norint išlaikyti bent jau dalį to, kas sukurta, tenka didinti viso kruopščiai konstruojamo aparato apsukas.
Ir taip vis tolyn ir tolyn. Įsuktas absoliučios platformos – visų dienoraščio, visų laikraščio, visų pašto – mechanizmas reikalauja būtent didesnio greičio ir barjerų laužymo. Ir čia M. Zuckerbergas visiškai nuoširdus bei teisus. Norėdamas iki galo įgyvendinti savo projektą, jis privalo nusimesti visas moralines dilemas ir atsidėti efektyvesnio aparato konstravimo procesui. Daugiau dirgiklių, daugiau reakcijų, daugiau dalyvavimo ir dalyvių.
Didesnis atvirumas ir susijungimas – bet kokia kaina. Kad ir ką tai reikštų tiesos sąvokai, demokratijai ar atskirų individų gyvenimams. Galiausiai, juk utopijoje visi būsime galutinai sujungti ir laimingi, ar ne?
Mes savanoriškai tapome vieno kūrėjo utopijos dalimi ir dabar pamažu stebime, kaip socialinių tinklų projektas iš „viso pasaulio susivienijimo“ tampa augančio susiskaldymo, atotrūkio nuo tikrovės, neapykantos, agresijos, iškreiptos autoriteto sampratos, priklausomybių ir psichologinių problemų priežastimi.
Socialiniai tinklai sukūrė daugybę galimybių bendrauti, keistis informacija, reikštis, sukūrė naujų erdvių verslui, politinei komunikacijai ir net pilietinio pasipriešinimo judėjimams. Bet viso to fone nuolat pateikiama sąskaita. Sąskaita, kuri susijusi su privatumo praradimu, duomenų nesaugumu, augančiomis psichologinėmis problemomis, informacijos pertekliumi, nuolatiniu prisijungimu, privalomu dalyvavimu, reagavimo spaudimu.
Didysis klausimas dabar turėtų skambėti taip: ar Zuckerbergo utopija turi potencialo ir galios virsti distopija? Ar su slapta ironija pavadinti socialiniai tinklai gali lemti tikrųjų socialinių tinklų trūkinėjimą, demokratijos procesų, socialumo ir gebėjimo pamatyti vienas kito žmogiškąjį veidą stoką? Ar utopijos kūrimo įkarštis gali lemti absoliutų jos paneigimą?
Tai tik teoriniai klausimai, o ne ateities prognozės. Galime konstatuoti tik tai, kad tikėjimo feisbuko utopijos sėkme laikas baigėsi. O tolesni šio projekto bei kitų panašių projektų vystytojai turėtų sugrįžti prie graikiškosios utopijos apibrėžties ir paklausti savęs, kokią vietą mes norime kurti – gerą ar neįmanomą?
