Ribojimai keičia ne tik žmonių įpročius, bet ir daro įtaką visuomenės emocinei būklei. Ypač antrojo karantino metu matėme mūsų visuomenėje gerokai išaugusį susipriešinimo lygį. Nors nežinome, koks būtų emocinis fonas, jeigu diskusijos aštriais vertybiniais klausimais vyktų įprastesniais laikais, bet tikėtina, kad karantinas savo įtaką padarė.
Tai, kas vyksta visuomenėje, sukelia rezonansą ir politinėje padangėje, ir atvirkščiai. Kai kilo pandemija, galėjo pasirodyti, kad politika pasitraukė į antrą planą. Su tokiais iššūkiais, kaip pandemijų suvaldymas, pastaraisiais dešimtmečiais buvo susidūrusios tik kelios šalys, kuriose fiksuoti Ebolos, SARS ir MERS virusų protrūkiai. Kitoms tiesiog teko remtis ekspertų rekomendacijomis (kurios nors ne visiškai sutapo, bet daugelyje šalių buvo panašios). Tokiame fone daugelyje šalių valdančiųjų reitingai kilo – šalių vadovai ir sveikatos ministrai dominavo viešojoje erdvėje, o opozicija dar tik ieškojo tinkamo veikimo būdo neįprastose sąlygose, kai liko vos vienas svarbiausias klausimas.
Tačiau kaip mes išmokome gyventi su pandemija, taip prie naujų sąlygų prisitaikė ir politinės jėgos. Vienas geriausių pavyzdžių galėtų būti dešiniųjų populistų partijos. Daugelyje Europos šalių esminis tokių partijų keliamas klausimas yra imigracija.
Dėl COVID-19 sienų kontrolė šalyse stiprėjo ir 2020 m. nelegaliai ES sienas kertančių asmenų skaičius Europoje buvo mažiausias per septynerius metus. Tačiau dešinieji populistai ilgainiui rado, kaip išnaudoti COVID-19 temą. Jie siekia surinkti nepritariančiųjų COVID-19 valdymo priemonėms – skiepų pasams, karantinams, testavimui ar kaukių dėvėjimui – balsus ir kurstyti pasipriešinimą. Tai, kad visuomenės pavargo nuo pandemijos ir nėra vieningos nuomonės šiais klausimais, sukuria galimybę politikams išnaudoti atsiveriančią nišą savo populiarumui didinti.
Viena pirmųjų pavyzdžių, kad strategija veikia, parodė Aljansas už rumunų sąjungą (AUR). Partija įkurta 2019 m. su ilgalaikiu tikslu suvienyti Rumuniją ir Moldovą. 2020 metų rugsėjį AUR dalyvavo savivaldos rinkimuose, kuriuose gavo vos 0,99% balsų. Partija gavo daugumą balsų trijuose miesteliuose, bet didžiausiame iš jų gyvena vos 7 000 gyventojų, o kandidatas į Bukarešto merus Claudiu Tarziu surinko vos 0,67% balsų.
Atrodė, kad kažko panašaus reiktų tikėtis ir parlamento rinkimuose, kurie vyko gruodį. Tačiau per kelis mėnesius AUR sugebėjo įvykdyti efektyvią rinkimų kampaniją.
Jos pagrindas – sąmokslo teorijų apie vakcinas skleidimas, pasipriešinimas kaukių dėvėjimui ir kitiems pandemijos suvaržymams. Kandidatu į premjerus buvo iškeltas 17 metų JTO struktūrose dirbęs aplinkosaugos ekspertas Calinas Georgescu.
Tai leido gauti net 9% balsų ir sensacingai patekti į parlamentą, ypač aktyviai AUR palaikė Rumunijos diaspora. Dabar į AUR protestus prieš COVID-19 suvaržymus renkasi penkiaženkliai protestuotojų skaičiai, o partija tapo vienais iš premjero Florino Citu vyriausybės nuvertimo vedlių. Ir visa tai gyventojų sveikatos sąskaita –Rumunijoje pilnai paskiepyta vos 34% pilnamečių, kai ES ir Europos ekonominės erdvės šalyse – 74%.
AUR tapo pavyzdžiu, kaip per labai trumpą laiką išnaudojant visuomenės nuovargį nuo pandemijos ir sąmokslo teorijas galima gerokai išauginti palaikymą partijai. Vis dažniau pasitelkiama ir dar viena tema – pasipriešinimas priemonėms, kuriomis kovojama su klimato kaita.
Itin ši linija buvo ryški rugsėjį vykusiuose rinkimuose Kanadoje ir Vokietijoje, kuriuose klimato kaita ir COVID-19 pandemijos valdymas buvo vienos iš pačių svarbiausių priešrinkiminių temų. 2018 m įkurta Kanados liaudies partija kurį laiką visuomenės dėmesio nesulaukė.
Tačiau parlamento rinkimų kampanijos pagrindu pasirinko pasipriešinimą skiepų pasams ir pandeminėms taisyklėms (lyderis Maxime‘as Bernier buvo sulaikytas Manitobos provincijoje vykusiame mitinge, nes turėjo izoliuotis atvykdamas į Manitobą, manoma, kad tai buvo sąmoninga provokacija), bei pasitraukimą iš Paryžiaus klimato susitarimo.
Partija per rinkimus gavo beveik 5% balsų, bet šis skaičius turbūt būtų didesnis, jeigu ne vieno turo mažoritarinė rinkimų sistema, kuri skatina balsuoti už didžiąsias partijas.
„Alternatyva Vokietijai“ (AfD) pandemijos metu kurį laiką negalėjo džiaugtis augančiu palaikymu, nes nesurado savo nišos naujoje realybėje. Tačiau sugebėjo sustabdyti populiarumo kritimą ir gauti 10% balsų – vos keliais mažiau negu prieš ketverius metus. AfD žadėjo atšaukti pandeminius ribojimus, priešinosi kaukių dėvėjimui, skiepų pasams. Dar radikaliau visuotiniame šalies partijų susirūpinimo dėl klimato kaitos fone atrodo tai, kad AfD šį procesą laiko teigiamu dalyku ir nemano, kad žmonės apskritai prie to prisideda.
Per pastarąjį pusmetį matėme ir tris didelius protestus prieš dabartinės Lietuvos vyriausybės politiką. Juose skambėjo nepasitenkinamas galimybių pasais, vaikų skiepijimu, Stambulo konvencija, partnerystės įstatymu, reikalauta, kad prezidentas atstatydintų Vyriausybę ir paleistų Seimą, taikytasi ir į konkrečius ministrus.
Nors dalis reikalavimų atitinka ir opozicinių partijų siekius, mitinguose dalyvavo tik pavieniai Seimo nariai (ypatingą vaidmenį rugpjūčio 10-osios mitinge turėjo Darbo partijos (DP) lyderis Viktoras Uspaskichas, bet po riaušių DP smurtą pasmerkė ir išplatino pareiškimą, kuriame pabrėžė, kad mitingo neorganizavo), bet parlamentinės partijos turi savo skaičiavimus ir besąlygiškos paramos gana margai protestuotojų miniai kol kas nereiškia. Daugiau atsargumo partijoms turėjo suteikti ir tai, kad rugpjūčio 10-osios mitingas peraugo į riaušes, o minia neigiamai sutiko tiek valdančiųjų, tiek opozicijos politikus.
Neparlamentinių partijų „Facebook“ paskyrose būta ir entuziastingo palaikymo protestuotojams. Tačiau vargu, ar nors viena iš dabar egzistuojančių politinių jėgų būtų pajėgi tapti protestų varikliu. Konkurencija dėl protesto balsų Lietuvoje šiuo metu labai didelė ir tai yra viena pagrindinių kliūčių visuomenėje egzistuojantį nerimą ir nepasitenkinimą paversti veiksmingu politiniu kapitalu ir tapti naujaisiais gelbėtojais.
Apie naujos partijos kūrimą kalba Nida Vasiliauskaitė. Tačiau kol kas nepanašu, kad tai galėtų virsti kažkuo daugiau negu dar viena nedidele dešiniąja populistine partija.
Protestuotojai į gatves išeina dėl skirtingų priežasčių ir turbūt ne visi detaliai įsiskaitę į Šeimų maršo deklaraciją po rugsėjo 10-osios mitingo, ją tikrai pasirašytų. Dar labiau mobilizacijos galimybes riboja tai, kad nelabai aišku, kas be pasipiktinimo vyriausybe, moralinio konservatyvumo ir pasipriešinimo pandemijos valdymo politikai vienija nepatenkintuosius.
Tik supaprastintai žvelgiant į padėtį galime teigti, jog tikrai žinome, prieš ką yra visi protestuotojai. Dar neaiškiau ar iš tokio margumyno galėtume išskirti aiškias idėjas, kurioms yra pritariama, o ne tik tai, prieš ką nusistatoma. Pavyzdžiui, jeigu protestai taptų naujos partijos platforma, kokia būtų tos partijos ekonominė ar užsienio politika?
Tačiau bendra Europos tendencija yra aiški – dėl pandemijos ir kitų klausimų susipriešinusiose visuomenėse auga ir partijų poliarizacija. Nuostatos, kurios įprastesniais laikais būtų atmetamos kaip anti-mokslinės ar nelogiškos, tampa politine norma, o politikai vis labiau įtaką daro sąmokslo teorijos. Nors atrodė, kad pandemija gali įnešti į visuomenes daugiau susitelkimo, efektas buvo tik trumpalaikis.
