Neryžtingas, baikštus ir trypčiojantis niekada nelieka nenubaustas. Drąsus ir įžūlus nelieka neapdovanotas. Arogancija ir savo nuomonės ir savo tiesos gynimas yra ne ydos, o vidutinybių nevertinamos itin teigiamos savybės. Kai jus kritikuodami vadina arogantišku, žinokite, kad jums pavydi meilės sau, pagarbos savo pasirinktam keliui ir drąsos. Tas kritikas irgi norėtų būti toks, kaip jūs, bet nemoka ir nedrįsta.
Kalbėdamas apie baikščius ir drąsius turėjau galvoje, žinoma, premjerę Ingridą Šimonytę ir jos ministrų kabinetą: pradėję neryžtingai ir iš lėto, dabar lyg nusipurtė kažkokį baimės prakeiksmą, nebesidairo į reitingus ir vieną po kito šaudo teisingus sprendimus. Daro ir klaidų (pavyzdžiui, nesąmonė su Cinišku Chirurgu buvo protingo ir teisingo žmogaus, šnekančio teisingus dalykus, neapgalvotas rėmimas neteisingoje platformoje ir perteklinis komunikavimas auditorijai, kuri ir taip jau yra sąmoninga ir pasiskiepijusi; čia tas pats, kaip jaunam vyrui aiškinti apie sekso malonumą ir naudą: jis ir pats ją žino ir apie tai galvoja visada, kai nemiega), tačiau bendra Vyriausybės nuostata yra aiški ir tiesi, lyg lazeriu išpjauta.
„Daryk, ką turi daryti, ir kas bus, tebūnie“ – Viduramžių riterių devizas ir bet kam puiki instrukcija gyvenime. Pradedant nuo to, kad ministras Dulkys buvo profesionaliai nufotografuotas ir net nugrimuotas už valstybės pinigus – o Dieve, tik pagalvokite, koks švaistymas. Joks ne švaistymas. Aš noriu, kad mano šalies Vyriausybė būtų fotografuojama bent jau ne blogiau negu kokie trečiarūšiai laidų vedėjai. Prastuomenė to nežino, bet televizijoje ir fotografijos studijose visi žmonės yra grimuojami, šukuojami ir atitinkamai paruošiami. Tai ne tuštybė, tai – profesionalumas.
Šimtas eurų pensininkams už skiepą? Puiki mintis (kai buvo rašomas šis tekstas, Vyriausybė dar svarstė pasiūlymą, bet kažkaip tikiu, kad priims). Cepelinai už skiepą buvo teisingi, jų tik buvo per mažai. Šimtas eurų senoliui į kišenę šiandien yra geriau nei penki tūkstančiai už senolio gaivinimą reanimacijoje po savaitės. Kodėl nemoka pasiskiepijusiems anksčiau? Nes čia ne premija, o poveikio priemonė užsispyrusiems. Tie, kas jau pasiskiepijo, gali džiaugtis savo sąmoningumu. Neteisybė? Gal ir taip, bet čia mes ne teisingumo siekiame, o rezultato mums visiems, ir išgelbėti gyvybes ir pagerinti visuomenės sveikatą. Teisingumas būna teisme arba filmuose, o gyvenime galioja jėzuitų principas: tikslas pateisina priemones.
Galimybių pasas tik vakcinuotiems, o ne testuotiems – dar vienas geras pasiūlymas. Gana maivytis ir kalbėti apie neva eksperimentinę vakciną, mistinius šalutinius poveikius po dešimties metų ir farmacijos mafiją, o taip pat apie „laisvą pasirinkimą“. Kol čia Lietuva, valdoma įstatymų, nebus nei laisvės kelti grėsmę kitiems, rizikuoti didžiulėmis medicinos išlaidomis, nei „teisės mirti laisviems“, nei laisvės vairuoti išgėrus. Vakcinų yra, vakcinos saugios, ir jei nori tokių teisių, kaip normalus pilietis, visos galimybės sudarytos. Nori gyventi begemotų-antivakserių pasaulyje? Irgi tavo teisė.
Privalomi skiepai tam tikrų kategorijų darbuotojams irgi yra logiška ir teisinga. Daug kur pasaulyje taip yra. Darbdavys, kuris tave priima į darbą, turi teisę nustatyti tau elementarius higienos ir saugos reikalavimus: ir rankas plautis, dirbant prie maisto, ir būti skiepytam, dirbant su žmonėmis. Privalomai skiepytas – ir ne nuo vienos infekcijos, o nuo daugelio – darbdavio nurodymu buvau daug kartų, kai dirbau Afrikoje, Indijoje, Armėnijoje, Uzbekistane, Azerbaidžane, Rusijos Tolimuosiuose Rytuose. Mano darbas buvo keliauti po pasaulį ir mano darbdavys reikalavo skiepų, ir be antspaudų atitinkamame vakcinavimo pase nebūčiau galėjęs dirbti. Daugelio preparatų šalutiniai poveikiai buvo baisesni, nei Covid-19 vakcinos; ypač profilaktinio preparatas nuo maliarijos – pasiskaitykite apie meflokiną ir chlorochiną ir jo šalutinius poveikius, jei zyziate dėl kovido skiepų. Nenorite skiepytis? Ieškokitės kito darbo. Toks yra suaugusiųjų pasaulis.
Po kiekvieno sprendimo ir siūlymo kyla nepatenkintų ir amžinai zyziančių saujelės audra. Jų nedaug, jie tik labai garsiai rėkia, ir kartais ima atrodyti, kad jie svarbūs. Ne, jie nėra svarbūs, ir nėra jokios naudos juos glostyti ir aplink juos tūpčioti. Juos reikia paskiepyti bet kokiomis priemonėmis – jei reikia, mokant jiems pinigus, įvedant poveikio priemones ir apribojimus, gaudant sukčius, kurie bando naudotis svetimais Galimybių pasais ir įklijuojant jiems dideles baudas. Bet derintis prie jų nereikia. Ir ne jie reguliuoja mūsų Vyriausybės sprendimus. Tegul sau burzgia, gana, jau pakankamai į juos kreipėme dėmesį.
Teisinga yra nesidairyti į reitingus: tie, kas bijo atsakomybės, nes dreba dėl reitingų, praranda ir atsakomybę, ir reitingus. Esu sakęs, kad šios Vyriausybės niekas nebeatves į pergalę 2024 rinkimuose. Pasižiūrėjęs, kaip šauniai susitvarkyta su Baltarusijos hibridiniu puolimu ir migrantų krize, dabar manau, kad dar viena kadencija dešiniesiems visai įmanoma. Net ir turint galvoje sukilusias energijos išteklių kainas, kurias lemia pasaulio rinka, bet kaltę dėl jų vers, žinoma, Šimonytei ir Landsbergiui. Valdantiesiems dar visai gali pasisekti.
To paties negaliu pasakyti apie Daukanto aikštės gyventojus.
Niekas negauna prizų gyvenime už tai, kad kantriai klauso kvailių ir tamsuolių, kad leidžia sau lipti ant galvos ir, linkčiodamas galva, nedaro nieko, tik laido beprasmes ir rūgščias replikas (ir tai dažniausiai dvaro propagandininkės lūpomis). Čia, be abejo, kalbu apie Prezidentą Gitaną Nausėdą ir jo patarėją, kurios darbas turėtų būti užsienio politika, tačiau žymiai geriau sekasi Daukanto aikštės vyriausios raganos vaidmuo. Prezidento patarėja Skaisgirytė-Liauškienė galėtų konkuruoti su teologe Širinskiene ir profesionalia pensininke, pagyvenusių žmonių asociacijos vadove Grasilda Makarevičiene: visos susiraukusios ir nelaimingos, visų trijų amplua yra bambėjimas ir skundai, o taip pat pastabos visiems aplink, kaip visi viską daro neteisingai. Atrodo, kad pabudus ryte joms visoms viską skauda, ir irzlumą pareiškia per interviu ir pasisakymus žurnalistams.
Taip, dabar jau matau, kad ši Vyriausybė nusipelnė laimėti. Lengva nebuvo, bet ryžto ir drąsos vaisiai netruko pasimatyti.
