Žaidimo taisyklės aiškios: opozicija kritikuoja, valdančioji dauguma valdo. Bet kritika kritikai nelygi. Pavyzdys – Tomo Bičūnio (Žmogaus teisų komitetas, LSDP) kritika vyriausybei dėl galimybių paso. Vadindamas jį iliuzijos pasu, Seimo narys priekaištauja vyriausybei esą ji priiminėja vienašališkus sprendimus. Maža to, jis, girdi, pažeidžia žmogaus teises, nors konstitucinės teisės ekspertai ne kartą patvirtino, kad nepažeidžia. Kyla natūralus klausimas, kam pilti vandenį ant prieš valstybę nusiteikusių antivakserių malūno?

Jeigu galimybių pasui (arba bet kuriam bet kurios vyriausybės sprendimui) opozicija nepritaria, tai ar valdančioji dauguma gulasi ant menčių ir nieko nedaro? Taip parlamentinėje demokratijoje nebūna.

Jeigu galimybių pasui (arba bet kuriam bet kurios vyriausybės sprendimui) opozicija nepritaria, tai ar valdančioji dauguma gulasi ant menčių ir nieko nedaro? Taip parlamentinėje demokratijoje nebūna. T. Bičiūnui vertėtų pasimokyti iš savo kolegos Gintauto Palucko, konstruktyviai sukritikavusio Seimo nario A. Butkevičiaus nusišnekėjimą apie būtinybę mažinti algas ir tokiu būdu ginti „pigiausios Europoje“ Lietuvos darbo rinkos įvaizdį.

Deja, populizmo kartais neišvengia ir socdemai. Imkime skiepus. Socdemai kritikuoja vyriausybės skiepų politiką ir kas toliau? Tai panaudokite pagaliau visą savo įtaką regionuose ir pasiekite visuomenės atsivėrimui būtiną skiepijimosi rezultatą, kaip antai danų ar švedų. Tada nereikės nei „iliuzijos“ paso, nei kaukių, nei ribojimų. Ko laukiama? Vyriausybės susimovimo? Tad kur pradingo socdemų atsakomybė už visuomenės gerovę?

Prezidentui taip pat trūksta nuoseklumo: anot jo, skiepijimas tai per lėtas, tai per greitas – „lazda perlenkta“. (Jo pareiškimas nuskambėjo rugpjūčio 19 dieną ir iš karto stipriai krito norinčių skiepytis skaičius.

Šio komentaro rašymo metu užfiksuota 3642 atvejų, 1269 ligoninėse, mirė 40 žmonių. Beveik visi neskiepyti. Ar nereikėtų prezidentui prisiimti atsakomybę už savo žodžius, galimai prisidedančius prie augančio tragedijų skaičiaus?).

Tai gal prezidentas pats turėtų parodyti pavyzdį, „kaip reikia daryti“? Kas trukdo važinėti kas dieną po Lietuvą ir kaulyti antivakserių, kad pasiskiepytų , o tuo pačiu atsiprašyti mirusiųjų artimųjų, kad dėl neatsargaus žodžio galimai paveikė vis kraupesnę mirčių statistiką?

Autoritarinis populizmas konstruoja valstybę, kurioje pilietis priešinamas valstybei, kurios institucijoms paskelbiamas karas. Ir visai nesvarbu vyriausybės spalvos, ji visuomet bloga be jokių išlygų. Tai yra tai, ką savo retorikoje daro prezidentas G. Nausėda ir jo paveikti sekėjai.

Taip, be populizmo politikoje neapsieisi, tik Lietuvoje jis kyla iš primityvaus populizmo supratimo, kuriame įsivaizduojamas priešas vaidina esminį vaidmenį. Taip autoritarinio populizmo dalba tvojama per nacionalinę valstybę vienijančią idėją. Toje, kurioje visuomenė tarpusavyje sutaria savo noru mokėti mokesčius, rūpintis vienas kito sveikata, švietimu, valstybės gynimu ir taip toliau. Autoritarinis populizmas konstruoja valstybę, kurioje pilietis priešinamas valstybei, kurios institucijoms paskelbiamas karas.

Ir visai nesvarbu vyriausybės spalvos, ji visuomet bloga be jokių išlygų. Tai yra tai, ką savo retorikoje daro prezidentas G. Nausėda ir jo paveikti sekėjai.

Autoritariniam populistui svarbiau už viską yra asmeniniai reitingai (nepriklausomai nuo jo išsilavinimo, erudicijos), jis bet kokia kaina ieško sau paramos. Visuomeninis interesas tokiam nė motais.

Toks požiūris reiškia dar ir pagarbos sau bei kitam trūkumą. Politikas paprasčiausiai nustoja save matyti iš šalies, savikritiškai mąstyti. Šiame kontekste opozicijos atstovams vertėtų įsiklausyti į Vokietijos socialdemokratų SPD rinkiminius šūkius, atvedusius juos į pergalę: „Respekt für Dich“ – pagarba tau ir „Soziale Politik für Dich“ – socialinė politika tau.

Šūkis „Pagarba tau“ reikalauja atskiro dėmesio. Vienas iš būdų, kaip klasikinės partijos galėtų atsikratyti pigaus populizmo, tai visų pirma pagarba piliečiui, realiais darbais ją įrodant. Neužtenka desperatiškų šūkaliojimų, reikia dar ir aiškios vizijos, pasiaukojimo dėl visuomenės intereso. Gal tai ir naivokai skamba, bet sąvokos „pagarba“ ir „orumas“ neturėtų būti ištrintos iš politinės kultūros lauko.

Deja, net šios sąvokos vietinių populistų suprantamos iškreiptai. Puikus pavyzdys, kaip prarandamas orumas ir pagarba kitam, yra buvusio LVŽS premjero S. Skvernelio „teisuoliškumas“, išsakomas kartais net su nuskriausto vaiko intonacija: „Būčiau premjeras, daryčiau kitaip“. Norisi paklausti: taigi, pone, buvote premjeru ketverius metus, tai ko to „kitaip“ nedarėte? Puikiai žinomas sąrašas jo nenuveiktų darbų – dėl politinės trumparegystės, vidinių konfliktų LVŽS ar dar dėl velniai žino ko. Bet šiandien turime valdančią koaliciją, kuri tarpusavyje bent visiems matant nesipjauna.

Išvada: kol politikas vadovausis tik asmeniniais interesais, niekaip nesusijusiais su valstybės, tol turėsime tuntą už nieką neatsakingų tuščiakalbių. Antai R. Karbauskis, kažką sapaliodamas apie šešėlinės vyriausybės Seime įteisinimą, bet kokia kaina siekia užsidirbti sau bent kelis apgailėtinus taškus.

Išvada: kol politikas vadovausis tik asmeniniais interesais, niekaip nesusijusiais su valstybės, tol turėsime tuntą už nieką neatsakingų tuščiakalbių. Antai R. Karbauskis, kažką sapaliodamas apie šešėlinės vyriausybės Seime įteisinimą, bet kokia kaina siekia užsidirbti sau bent kelis apgailėtinus taškus. Tas jo noras neturi nieko bendro su valstybės interesu. Taip elgdamasis jis pats nesuvokia savo nepadorumo.

Dar viena priežastis, dėl kurios mūsų politikams sunku tapti rimtais lyderiais, yra manymas, kad politikui principinga politinė pasaulėžiūra ir jos suformuota ideologija nereikalinga. Taip kartas nuo karto Lietuvoje iškyla „vieno klausimo partija“, kaip grybas po lietaus, skirta tik vienai kadencijai. Buvo „šoumenų“ , „violetinė“, o dabar gal dar bus ir antivakserių arba „tobulos šeimos“ partijos, kurių fiasco eilinį kartą įrodys politinės filosofijos pažinimo būtinybę.

Lietuvos skaldymas – bene niekingiausia veikla, kuria užsiima populistai. Kaip bebūtų liūdna, šiai veiklai vadovauja ne kas kitas, o, kartoju, pats šalies prezidentas G. Nausėda. O podraug su juo ir kiti veikėjai, nesuvokdami, kad remdami tik dalį visuomenės, kurstydami priešiškumą valdžios institucijoms ir jų potvarkiams, jie naikina vienijančios nacionalinės valstybės idėją.

Pats laikas G. Nausėdai įsisąmoninti, kad prezidentui turėtų būti lygūs visi piliečiai, nepriklausomai nuo kilmės, lyties ar įsitikinimų. Kad Lietuvos ateitis pažangioje Europos šalių bendrijoje yra svarbiau už siaurakaktės teokratinės valstybės viziją.

Taigi, kaip politikui atsikratyti pigaus populizmo, buko kartojimo „reikia išgirsti tautą“, nepaisant bendro politinio ir kultūrinio Lietuvos intereso? Kaip suderinti visų Lietuvos piliečių interesus, neatstumiant mažiau išsilavinusių, pažeidžiamų ar tiesiog įvairių baimių užvaldytų?

Ką daryti, kad stengdamasis visiems įtikti, pats nenusileistum žemiau grindjuostės? Ar tikrai ekonominė nelygybė yra vienintelė priežastis, dėl kurios nusiviliama klasikinėmis partijomis ir kodėl autoritarinis populizmas kartais atrodo patrauklesnis už demokratinius sprendimus? Klausimų begalė.

Siūlau paieškoti atsakymų JAV politikos filosofo Michael Joseph Sandel knygoje „The Tyranny of merit: what's become of the common good. 2020“. Maždaug: „Nuopelnų (meritokratijos) tironija: kas liko iš bendro gėrio idėjos“. Rekomenduoju socdemams, kad išvengtų klaidų, kurios nedera rimtai partijai. Bet labiausiai tokios lektūros reikia tiems, kurie vos ne nuo gimimo įpratę žiūrėti Putino Rusijos „žinių“ kanalus. Gal tame ir glūdi Lietuvos politikos seklumo šaknys?

Laikas suvokti tikras lietuviškojo autoritarinio populizmo neigiamas pasekmes vieningos nacionalinės valstybės idėjai. Jos išties rimtos.