Verslas gi, matydamas tokias valstybės pastangas, pakeitė gamybos linijos tam, kad atitiktų naujų vartotojų lūkesčius. Ir kas gi atsitiko po 7 metų? Valstybė, šios Vyriausybės ir valdančiųjų pavidalu, nusprendė, kad Kinijos kryptis netinka, o verslas pats turėjo prisiimti rizikas, prasidėdamas su tokia „nesaugia“ rinka.
Kodėl taip buvo nuspręsta? Kokiu pagrindu valdantieji per kelis mėnesius sugriovė tai, kas buvo daroma ilgus metus? Ir kodėl verslas, kuris buvo skatinamas politikų, dabar pats turi prisiimti atsakomybę? Nes pasikeitė politikų nuomonė? Argi valstybės strateginiai tikslai turi priklausyti nuo valdančiųjų nuotaikų? O kur šalies ekonominė gerovė, investicijos ir strategija? Nebent valdančiųjų tikslas yra kuo garsiau rėkti, o valstybės interesai gali ir palaukti kitų rinkimų?
Kinija dėl Lietuvos intensyvėjančių ryšių su Taivanu ir sprendimų, kurių dėl ekonominiu sumetimų nepriima jokia kita šalis, atšaukė konsultacijoms savo ambasadorių Lietuvoje ir nurodė išvykti iš Pekino Lietuvos diplomatei. Argi kitos šalys negalėtų atidaryti Taivano atstovybių? Kodėl pasirenkamas nuosaikesnis variantas, į kurį pakankamai ramiai žiūri Kinija – Taipėjaus atstovybės pavadinimas? Juk ir kitos šalys kovoja už demokratiją, už žmogaus teises. Vis dėlto racionaliai paskaičiuojama, kad santykių nutraukimas su Kinija ir šios rinkos praradimas gali kainuoti brangiau negu vertybiniai principai.
Suprantama vertybinė politika, demokratija, žmonių teisės – visa tai yra svarbu, tačiau ar Lietuva yra pakankamai pajėgi tam, kad viena stotų prieš galingiausias pasaulio valstybės? Pagaliau, kas pasirūpins Lietuvos verslais, žmonėmis, kurie kasdien dirba ir gauna atlyginimą. Ar jų teisės nėra svarbios, nes jie yra čia, Lietuvoje? O valdantiesiems lengviau yra kovoti už tų žmonių teises, kurie yra toli ir ne šios šalies piliečiai?
2020 m. Taivanas užėmė 65-ą vietą Lietuvos prekių eksporto rinkoje, kuriai teko 0,1 proc. (19 mln. eurų) viso Lietuvos prekių eksporto. Šiuo metu mūsų maisto produktų eksportas į Taivaną sudaro 2 mln. eurų. Aišku turime šviesias ir nuostabias prognozes apie tai, kaip tuoj, tuoj išaugs eksportas, tik ar tikrai išaugs?
Tuo tarpu, anot Statistikos departamento duomenų, Kinija pernai buvo 13-a didžiausia Lietuvos prekybos partnerė – bendra prekybos apyvarta siekė 1,5 milijardo eurų. Kinija mums pardavė už 1,2 milijardo eurų, o Lietuvos eksportas į šią šalį sudarė 0,3 mlrd. Be abejo, proporcijos yra Kinijos naudai, bet ir jos yra didesnės negu metinis eksportas į Taivaną. Be to, praėjusiais metais javų eksportas į Kiniją sudarė 69,3 mln. eurų ir viršijo importą, nepamirškime ir to, kad 33,5 mln. pridėjo medienos ir medienos dirbinių eksportas, o 14,8 mln. eurų buvo gauta iš vario ir vario dirbinių prekybos, pagaliau ir pieno pardavėjai gavo pajamų Kinijoje. Dabar Lietuvos valdantieji, panašu, nusprendė atsisakyti šios rinkos.
Ar Lietuva turi parengusi strategiją, kas bus daroma toliau? Kinijos ir Rusijos rinkos yra rizikingos, todėl jose dirbti neverta arba verslas turi pats prisiimti rizikas. Amerikos rinka mums per daugelį metų vis tiek nėra prieinama dėl paprastos priežasties – Lietuvos įmonės gamina per mažai, kad patenkintų didelės šalies rinkos poreikius. Ar valdantieji turi veiksmų planą, ar vis dėlto tai yra tik populistiniai lozungai apie žmonių teises ir laisves be praktinių problemos sprendimo būdų? O verslas, investicijos, ar darbo vietos – tai ne šios Vyriausybės ir ne šių valdančiųjų rūpestis?
Kada Lietuva pradės mokytis iš didžiųjų Europos valstybių, kurios geba kovoti už demokratiją, bet kartu laviruoja ir užtikrina savo šalies ir savo žmonių ekonominę gerovę? Vokietija, Prancūzija, kitos valstybės sugeba užsienio politiką vykdyti nesudeginę visų tiltų ir neužkirtę verslui kelių kurti pridėtinę vertę ir mokėti mokesčius į valstybės biudžetą.