Kokia bebūtų JAV ar ES parama, Kinijos sankcijos jau neigiamai veikia Lietuvos ūkį, Lietuvos įmonės atidarinėja bendroves kitose šalyse, stoja eksportas į Kiniją, pradedant pieno produktais ir baigiant lazeriais. Ar buvo protinga provokuoti Kiniją, kai Lietuva jau turi aibę bėdų – siaučia pandemija, smarkiai auga kainos, taip pat ir vidaus politiniai nesutarimai? Ar nepakanka Rusijos ir Baltarusijos, ar reikia dar daugiau priešų?
Nutardama naują atstovybę vadinti Taivano, o ne Taipėjaus atstovybe (angliškai Taiwanese representative office), Lietuva peržengė vieną ryškiausių Kinijos raudonųjų linijų. Pekinas nuolat įspėja įvairias šalis, kad santykiai su Taivanu turi būti minimalūs, kad nepakęs jokių žingsnių, kurie žengtų Taivano suverenumo pripažinimo linkme, kad neleistina Taivano traktuoti kaip atskiros valstybės. Per beveik pusę amžiaus buvo išvystytos ir vartojamos formuluotės, kurios tenkina Pekino reikalavimus, bet ir nenusigręžia nuo Taivano. JAV ir kitose Vakarų Europos šalyse veikė Taipėjaus, o ne Taivano atstovybės, ne dėl kokių nors niekinių priežasčių, bet dėl nenoro šiuo klausimu konfliktuoti su Pekinu.
Sunkiai suprantamas Lietuvos politikos kalviu laikomo Landsbergio nusistebėjimas, kad Kinijos vertinimas yra „stipriai per griežtas“. Ar jis manė, kad Kinija laikys nutarimą įsteigti Taivano atstovybę nereikšminga, atsako nereikalaujančia smulkmena. O gal jis suprato, kad Kinija traktuos Taivano atstovybės įkūrimą rimtu „vienos Kinijos“ politikos pažeidimu, bet reaguos santūriai, vengs griežtesnių priemonių?
Teko girdėti, kad Vokietijos kanclerė Angela Merkel nusistebėjo Lietuvos prezidentui Gitanui Nausėdai dėl tokio atstovybės pavadinimo – ji pasakė, kad Europa nekonfrontuos su Kinija JAV pavyzdžiu. O Landsbergis sau pačiam prieštarauja. Neseniai ES raginęs santykiuose su Kinija kalbėti vienu balsu, jis pats nesitarė nei su Prancūzija ar Vokietija, neišklausė jų nuomonės, nesiteikė derinti savo pozicijos.
Jei nusistovėjusi praktika tenkino Vašingtono lūkesčius, kodėl Landsbergis ryžosi jos atsisakyti? Gal manė, kad atstovybės pavadinimas nėra toks svarbus. Siekiant nustatyti, kaip Kinija reaguos, negana galvoti, kaip tokiomis aplinkybėmis Lietuva, būdama Lietuva, reaguotų, reikia nuspėti, kaip Kinija, būdama Kinija, reaguos. Tik naivuolis, gal mėgindamas save apgaudinėti, galvotų, kad Pekinas to nelaikys nepateisinamu akibrokštu, juolab, kad per visus 2020 m. Kinijos ambasada Vilniuje nedviprasmiškai reagavo į politines iniciatyvas, kurios kėlė jai nerimą.
Jau kurį laiką Kinija vykdo vadinamąją vilkų kariaunos (angliškai wolf warrior) užsienio politiką, kuri yra konfrontacinė, kovinga, garsiai smerkianti bet kokią Kinijos kritiką. Šį pavasarį jos paragavo Amerikos užsienio ministras Antony Blinkenas per pirmąsias aukšto lygio derybas su atsakingais Kinijos pareigūnais. Reaguodami į JAV išreikštą kritiką, kinai paragino JAV spręsti savo „giliai įsišaknijusias“ problemas, tokias kaip rasizmas, apkaltino amerikiečius arogancija ir panieka kitoms šalims. Kinija teigė nepriimsianti „nepagrįstų JAV kaltinimų“ ir veiksmų, kurie sukėlė precedentų neturinčius sunkumus tarpusavio santykiuose. Jei taip elgiamasi su JAV, nesunku nuspėti, kaip bus reaguojama į mažos valstybės mokymus.
Nutarimas dėl atstovybės pavadinimo rodo kompetencijos ir supratimo stoką. Landsbergis turėjo suprasti, kad Kinijos reakcija bus greita ir griežta, kad bus imamasi veiksmų Lietuvos ir lietuvių interesams kenkti. Ir kad Kinijos priešiškumas bus ilgalaikis, jos pasekmės bus jaučiamos dar po dešimtmečio.
Nenoriu būti klaidingai suprastas. Lietuvos politika Kinijos atžvilgiu turi daug teigiamų aspektų. Grybauskaitės metais Rusija buvo nuolat pliekiama dėl žmogaus teisių pažeidimų, didesni Pekino nusižengimai nutylimi. Dabar nedviprasmiškai teigiama, kad negalime toleruoti žmogaus teisių pažeidimų nei Maskvoje, nei Minske, nei Honkonge. Lietuva buvo pirmoji šalis, pasitraukusi iš Kinijos ir Rytų Europos bendradarbiavimo platformos 17+1. Seimo rezoliucija uigūrų mažumos persekiojimą Kinijoje prilygino genocidui. Gal čia šiek tiek sutirštintos spalvos – genocidas nėra aiškiai apibrėžta sąvoka, kuri neša milžinišką emocinį krūvį. Kiekvienu atveju gerai, kad pagaliau smerkiamas uigūrų persekiojimas. Visi šie žingsniai sveikintini, bet Landsbergiui kažkodėl to negana – jis norėjo išsišokti su atstovybe.
Lietuva primygtinai siekia išsiskirti, parodyti, kad ji nuoseklesnė, drąsesnė, labiau vertina vertybes negu kitos Vakarų valstybės. Šitokios pretenzijos ilgai palaikė Lietuvos vaizdavimą, kad ji esanti regiono lyderė. Egzistuoja sunkiai suvaldomas noras iškišti liežuvį galingesnėms šalims, po to bėgti pas sąjungininkus, ieškant pritarimo, palaikymo, užnugario.
Panašus sindromas pastebimas santykiuose su Baltarusija. Lietuva gali didžiuotis baltarusių disidentams suteikiama parama, Europos humanitarinio universiteto priglaudimu, pastangomis įtikinti kitas šalis taikyti sankcijas Lukašenkos režimui. Griežta kritika reikalinga, bet ar būtina, kad Lietuvai gerokai dažniau ir kategoriškiau už visas kitas šalis smerktų Baltarusiją, į save atkreipdama ypatingą dėmesį?
Liepos mėnesį Lietuvos užsienio reikalų ministerija akreditavo Baltarusių demokratinę atstovybę, tuo suteikdama oficialų statusą Vilniuje dirbančiai baltarusių opozicijos veikėjos S. Cichanouskajos komandai. Akredituota įstaiga nebus laikoma diplomatine atstovybe su įprastai suteikiamomis teisėmis ir privilegijomis, tad ko siekiama šitokios „atstovybės“ akreditavimu? Nestebina, kad Baltarusija nelegalius migrantus pirmiausiai nukreipė į Lietuvos teritoriją – tos šalies, kuri save prisistato Lukašenkos aršiausiu priešu.
Landsbergis yra pagrindinis Kinijos politikos architektas. Esu girdėjęs, kad dėl atstovybės pavadinimo jis nesitarė nei su prezidentu, nei su koalicijos partneriais, kurie valdo Ekonomikos ministeriją, taigi rūpinasi verslo interesais. Nežinau, ar tai tiesa, nežinau, kokie jo motyvai. Rugsėjo 26 d. savo Feisbuko paskyroje jis rašė, kad viena partizano Juozo Lukšos nuotrauka įkvepia. Esą „tai kovojanti Lietuva, pasitikinti, ori. Ne baime prekiaujanti.
O viltį siūlanti. Tai ne okupanto batą bučiuojanti ar prieš diktatorių nusilenkianti. Tai užtikrinta, ryžtinga Lietuva.“ Ir dabartinė Lietuva esanti tokia, potekstėje duodamas suprasti, kad tai ir jo darbo vaisius, kad jis – Lukšos darbų tęsėjas.
Tai būtų megalomaniškas savęs vaizdavimas. Į kovą ir į mirtį žengiantis partizanas mažai ką bendro turi su turtingu saugios NATO ir ES narės politiku, kurio realus įnašas į Lietuvos pasiekimus – itin kuklus. Gabrielius – nei Lukša, nei jo senelis, tokiais ir neturėtų vaizduotis.
