Na, gerai, jau gerai, tikrai ne tokią pat nebylią Vyriausybę, kaip tas nelaimingasis Abiejų Tautų Respublikos Seimas, tik panašią.
Šimonytė viena, kaip Ledóchowskis, sau skaldytų bajerius. Kartą per ketvirtį, tiesa, ekrane pasirodytų pensininkų ministrė Navickienė. Kad meiliai šypsodamasi praneštų gerąją naujieną, jog po 9, 6, 3 mėnesių ir t.t. pensija didės kažkiek ten daugiau nei numato įstatymas.
Bet šiaip tai atrodytų, kad šalyje ministrų nėra. Niekas nė nežinotų, kas toks tasai Dulkys ir jo kitokia komunikacija, kas per žmogus yra Bilotaitė, o Anušauską atsimintų nebent praeidami pro knygyną iš dar vienos ministro išleistos knygos viršelio, ir tai ne visi.
Kaip šiandien kad niekas dorai nežino, kas toks yra ir ką dabar veikia žemės ūkio ministras Navickas, teisingumo ministrė Dobrovolska, švietimo, mokslo ir sporto ministrė Šiugždinienė, susisiekimo ministras Skuodis, finansų ministrė Skaistė ar energetikos ministras Kreivys.
Nebent ministras grynai iš nuobodulio, kaip antai dabar, suskeltų pasiūlymą nugriauti stalininį Vilniaus oro uostą ar įrengti šliuzus Brazausko statytame Kauno hidrohese.
Trumpam kiltų jungtinis stalininės architektūros gynėjų ir socialdemokratų šaršalas, o paskui ir vėl spengtų tyla. Jos netrikdytų nė kasdienės valstiečių desperados – šią vasarą padaryta didžiausia klaida, karantino nepaskelbėm tik todėl, kad Šimonytė prisišnekėjo, o, kai aš ožius ganiau būdamas sveikatos ministru ir t.t. ir panš. Nes ką tu pasakysi, jei tylu, ramu ir šilta.
Vienintelis Skvernelis gal būtų kiek teisus, sakydamas, kad tokio ministrų kabineto šalis dar neturėjo.
Nebyliojo kabineto tylą tarp retų planinių pensininkų ministrės sesijų sudrumstų nebent tradiciniai visoms buvusioms, esamoms ir būsimoms valdžioms metiniai finansų ministrės analai, skelbiantys naują kryžiaus žygį prieš meno ir kitų kūrėjų individualščiną.
Valstybėje, kurioje už politikus politiką nustatinėja valdininkai, neturėti etato ir etatinio darbo net liberalams yra politinis, lytinis ir kitoks iškrypimas su sunkinančiomis to nusikaltimo darymo aplinkybėmis.
Tie 10 ar 20 mln. eurų, kuriuos tikisi paimti valdininkų valstybė iš laisvųjų ir kitokių kūrėjų, valstybės neišgelbės? Nesvarbu. Ne piniguose yra valdininkų laimė.
Valdininkų valstybės laimė išsirita iš to, kad viskas šalyje vyksta suderintai su etatu. Ypač narsiai visuotinio įetatinimo reikalauja centrinio banko valdininkai, gaunantys nerealias – didžiausias visoje valstybėje algas už kasdienį sėdėjimą pagal etatą.
Taip, žinoma, kartais gali nutikti keistų ir netikėtų dalykų, kaip antai naftos, dujų ir elektros kainų pikai. Energetikos ministrą Kreivį pikai išjungė ne 6 valandoms – kokiems 6 mėnesiams kaip minimum buvo praradęs žadą.
Tačiau skirtingai nei caro armijos išgąsdinti 1717 m. Seimo nariai, kurie po nukabintų liežuvių nuleido ir kardus, energetikos ministras po nebyliojo periodo iššoko narsiai kapodamas orą naujo modelio kalaviju. Nukirs dujų ir elektros kainų pikus.
O kas, jei po nukirsto piko bus kitas pikas ir dar trečias? Kas galiausiai sumokės už tuos nukapotus kainų pikus, juk ar nepasakyta, kad nemokamas sūris būna tik pelėkautuose? Ir kodėl visa Lietuva turėtų mokėti, pvz., už nukirstą dujų piką, skirtą vilniečiams pigiau pašildyti, jei kiti miestai seniai apdairiai persimetė prie biokuro, o Vilnius ne?
Kam stabdyti elektros tiekėjo pasirinkimą, jei vadovėliai rašo, kad tiekėjų konkurencija kuriama tam, jog kirstų galvą monopoliui ir jo aukštai kainai? O jei vadovėliai jau neteisūs, te ministras sukapoja juos savo kalaviju, ir mes iki Paskutiniojo teismo dienos liksim su elektros tiekimo monopoliu, kuris šią sunkią valandą saugos mus nuo pikto ir elektros kainos pikų?
Per daug klausimų nebyliajam. Apskritai klausimas, kas apmokės nukirstus dujų ir elektros kainų pikus, iš principo nekultūringas, chamiškas. Pinigai šioje šalyje tampa nekošerine, tik prasčiokų rutuliojama tema.
Kainos pas mus vis tvirčiau nustatomos iš lubų, atsainiai. Ir išvis jos dar nustatinėjamos tik todėl, kad tokia yra per šimtmečius susiformavusi negera tradicija, vis labiau žeidžianti modernios XXI a. trečiojo dešimtmečio Lietuvos valdininkų ir jo tarnų politikų jautrias sielas.
Butelį vandens, tokį, kokį „maximose“ imi už 0,52 EUR ar pigiau, jei pirktum iš tiekėjo, Druskininkų miesto viršininko bičiulio uabas migrantams tiekia po du eurus, teisėtai paimtus iš biudžeto. Po du eurus už butelį yra daug patogiau skaičiuoti. Kaip ir atsiskaičiuoti. Tą dar auksinių šaukštų kariuomenei istorija atskleidė.
Televizinė pokalbių laida, kurią garbingai užsakė ministro Dulkio ir ministerijos viešieji ryšiai, buvo įvertinta 9 900 ar kiek ten eurų. Nors tokių pasakiškų kainų individualščinoje besimurkdantys laidų gamintojai nė gražiausiam sapne nesapnavo, o ir šiaip visi įdomūs TV pasikalbėjimai, kad ir kokie kitokie būtų, yra daromi už nulį pinigų iš valdžios.
Ką ant galų galo įrodė ir tos auksinės laidos prodiuseris, pasiuntęs ministrą ir jo iš lubų nuraškytus 9 900 ar kiek eurų rusiško vyriško organo pavadinimo kryptimi.
Ministro foloveriai ir draugai gausiai pasipiktino – kiek galima prie žmogaus kabinėtis? Kiek čia galima kalbėti apie tuos pinigus, o ypač tokią niekingą sumą – 9 900 eurus?
Jie yra absoliučiai teisūs. Dargi šiuolaikiški, madingi. Teisėta proga, kai šioje šalyje dar gali nesigėdydamas kalbėti apie pinigus, yra tik tada, kai siūloma padidinti pensijas labiau nei leidžia įstatymas ir minimalią algą. Na, dar kai verslui siūlai susimesti kokius 50 mln. eurų papildomam tėvadieniui. Kas gi visiška smulkmena.
O jei užvesi kalbą apie vandenį po du eurus ar kokį verslo nuostolių milijardą dėl kokio valdininkų šalies įsako neišgimdymo ar posūkio, tai tokie svarstymai yra gėdingi, kultūringam lietuviui aiškiai nepriderantys. Pinigai kaka, labai didelis kaka.
Apie tai išvis dar kalbame tik todėl, kad turim pandemiją ir nelegalių migrantų krizę per Lukašenkos malonę. Nors kitas gal pasakytų, kad pasaulis kaip tik eina į gera dėl to, jog yra pandemija ir migrantai per įsivaizduojamą koncertiną šokinėja. Kitaip gal jau manytum, kad visi mūsų ministrai – lyg kokia 1717-ųjų Seimo reinkarnacija.
